Monika Pundziūtė švenčia 20-ąjį gimtadienį: dainininkės mintys apie muziką, vaikystės namus ir meilę

Mėlyni plaukai tapo tavo vizitine kortele?

Netyčia. Tai – mano vaikystės svajonė. Mama galvojo, kad išaugsiu, bet taip neatsitiko. Išpildžiusi ją supratau, kad mėlyni plaukai yra kažkas neįprasto, išskirtinio. Dabar daugeliui jei mėlynplaukė, tai Moniqué. Ir man tai visai faina. Mėlyni plaukai prigijo ir kitokios savęs neįsivaizduoju. Girdėjau užuominų, gal jau gana, persidažyk, bet to dar tikrai nedarysiu. Neklausau nė vieno, kuris man liepia keistis. Tai turiu nuspręsti pati.

Ir scenoje tapti Moniqué – tavo sprendimas?

Jau senokai mane taip vadindavo kai kurie žmonės. Man tai įstrigo, patiko to vardo skambėjimas. Kai su komanda pradėjome galvoti apie scenos pseudonimą, iš sykio pasakiau – Moniqué. Dairėmės ir kitų variantų, bet prilipo šis.

Ar toks pseudonimas – pasiruošimas užsienio karjerai?

Be abejo! Labai norėčiau pakliūti į tarptautinę sceną ir nematau reikalo varžyti akiračio. Ar man tai pavyks – kitas klausimas. Tačiau stengtis būtina.

Jau žinai: dainavimas – tikrasis tavo kelias?

Taip, ir tai jaučiu širdimi kiekvieną kartą lipdama į sceną, išleisdama naują dainą, kalbėdama apie kūrybą. Pasakodama apie muziką, jaučiuosi taip, tarsi kalbėčiau apie mylimą žmogų, didžiąją savo meilę, su kuriuo praėjusiame gyvenime praleidau šimtą metų ir tiek pat nugyvensiu šiame. Įsivaizduoju, kad kai sutiksiu antrąją pusę, jai jausiu tą patį, ką dabar dainavimui: beribę aistrą, pasiaukojimą.

Netrukus turi pasirodyti mano pirmasis solinis albumas. Į muziką įdedu labai daug savęs. Kiekviena albume būsianti daina – vis kita mano istorija.

Kai matau į mano koncertus atėjusių žmonių akis, iškeltas rankas – supratu, kad būtent dėl to gyvenu. Kai prieina gerbėjas ir pasako, kad patinka daina, ar paprašo autografo – man yra viskas: gali būti prasčiausia diena, bet iš karto veide atsiranda šypsena.

Kad yra tokia atlikėja Monika Pundziūtė, Lietuva sužinojo pernai iš muzikinio televizijos šou „X Faktorius“. Kaip kilo mintis ten dalyvauti?

Spontaniškai! Tuo metu dar mokiausi Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos konservatorijoje. Su drauge buvome pasilikusios papildomoje pamokoje. Ji pasigyrė, kad sulaukė kvietimo dalyvauti „X Faktoriuje“. Nuoširdžiai ją pasveikinau, o bičiulė paklausė, kodėl neinu aš. Sutrikau. Neturėjau paaiškinimo, kodėl nesiregistruoju į atranką. Visą vakarą apie tai galvojau ir nusprendžiau eiti. Visada sekdavau Lietuvos ir Anglijos „X Faktorių“, žavėdavo šou, norėdavau būti finalininkų vietoje. Pagalvojau: o kas, jei dabar ir yra ta akimirka, kai jų vietoje galiu būti aš?

Nuojauta tavęs neapgavo...

Į tą šou įdėjau visą save. Tiek išsieikvojau, kad prieš superfinalą atsirado sveikatos problemų – susirgau mononukleoze: išbrinko tonzilės, dusau, negalėjau šnekėti, valgyti, gerti ir, žinoma, dainuoti. Tačiau labai norėjau būti svarbiausiame koncerte ir atsigavau. Dabar žinau, kad kai labai nori – įmanomas viskas, niekas nepakiš kojos.

Kada supratai, kad turi muzikos talentą?

Neprisimenu to momento... Gimiau Vilniuje, kai man buvo metukai, mama su manimi ir broliu išvažiavo gyventi į Širvintas. Iki penkiolikos ten gyvenau, mokiausi. Man tai buvo sunkūs metai, nes mokykloje patyriau nemažai moralinių patyčių. Su manimi niekas nedraugavo dėl juokingos priežasties – nes man patiko kitokia muzika nei jiems! Buvo beprotiškai sunku, neturėjau nė vieno draugo, nė vieno bendraamžio, su kuriuo būčiau galėjusi pasišnekėti. Ačiū Dievui, mano mama yra be galo šauni. Ji – geriausias, supratingiausias žmogus. Mama ir dainavimas man padėjo iškęsi tą beprotišką laikotarpį.

Kadangi neturėjau su kuo išeiti į kiemą, po pamokų sėdėdavau prie pianino ir grodavau. Nuo šešerių lankiau muzikos mokyklą, bet nežinojau, kad galiu dainuoti. „YouTube“ radau Bryano Adamso „Heaven“. Ta daina mane taip palietė! Pirmą sykį jos klausiausi ir raudojau. Ji tarsi atvėrė mano širdį, išleido visą buvusį skausmą. Tada pajutau muzikos magiją. Panūdau dainuoti ir pajutau, kad galiu savęs klausytis: balsas nerėžia ausies. Supratau, kad dainuoti man patinka. Išdrįsau per kažkokį renginį lipti į sceną mokykloje. Keli žmonės pasakė, kad jiems patinka mano balsas. Pamažu aplinkinių nuomonė apie mane pradėjo keistis. Aštuntoje klasėje staiga visi kažkodėl tapo draugais! Tačiau lyg tyčia mamos draugė man pasiūlė stoti į Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos konservatoriją. Iš pradžių tai atrodė kvailiausia idėja: juk ką tik susiradau draugų čia, kodėl turiu viską mesti, viena važiuoti į naują mokyklą, kur vėl reikės ieškoti bičiulių? Tada ta moteris paklausė, ar esu tikra, kad tie žmonės po penkerių metų man bus svarbūs? Ar bus dėkingi, kad likau su jais? Ar neišduos dar sykį? Daugiau žodžių man nereikėjo: tą pačią akimirką nusprendžiau išvažiuoti. Mama išgyveno, kad savo penkiolikmetę išleidžia vieną į sostinę. Tačiau ji man visą gyvenimą sako, kad yra laiminga tada, kai tokia esu ir aš. Ji manimi pasitiki ir leidžia pačiai priimti sprendimus.

Mama mane palaiko kiekviename žingsnyje. Dėl to esu jai be galo dėkinga. Ji, metais jaunesnis brolis ir močiutė – mano didžiausi fanai.

Kodėl nemini tėčio?

Niekada apie tai viešai nešnekėjau... Tėvo niekada nebuvo mano gyvenime. Mama su juo išsiskyrė, kai man buvo metukai. Aš jo net nepažįstu. Kai kas nors sako „tavo tėvai“, pataisau: „mano mama“. Nejaučiu reikalo tėvui skirti dėmesio.

Augdama gal ir dėl to jauteisi kitokia?

Tik vėliau supratau, kad taip nutinka ne man vienai. Nemažai vaikų dėl kokių nors priežasčių auga su vienu iš tėvų. Be tėvo gyventi sunku, nes pusę dalykų, kurių turėtų suteikti, pamokyti jis, turi duoti mama. Bet tai yra ne tas pats. Brolis iki šiol sako, kad nebus toks kaip tėtis – nepaliks savo vaikų. Aš tikiu, kad susirasiu tokį vyrą, kuris niekada nepaliks šeimos.

Jaučiuosi artimesnė augusiems panašiai kaip aš, kurie žino, ką reiškia per Tėvo dieną būti atsiribojus nuo švenčiančio pasaulio. Skaudu, truputį ašaros kaupiasi, bet taip yra...

Tavo sprendimas palikti artimiausius žmones ir išvažiuoti į Vilnių pasiteisino iš karto?

Sau pažadėjau, kad nebūsiu ta pati užguita Monika, kokia buvau Širvintose. Pasakiau, kad tai – naujas knygos puslapis, kurį rašysiu pati. Pati nusipiešiu ir knygos viršelį. Nebetikėsiu kalbomis, kokiomis mane buvo apraizgę buvę bendramoksliai: kad esu nesveika, kitokia, nenormali, per daug kukli, nepasitikinti savimi, negraži, netalentinga, visiškai nieko neverta. Užtrenkiau duris viskam, kas ten buvo. Visus rūbus, kuriuos tada nešiojau, išmečiau, pagalvojau, kaip kitaip apsirengsiu, susišukuosiu, ir tokia – fresh atėjau į naują mokyklą. Dar sau pažadėjau, kad kai mane Vilniuje kas nors užkalbins, būsiu tokia, kokia esu iš tiesų. Ir man pavyko! Su mergina, kuri pirma priėjo prie manęs tą rugsėjo pirmąją, esame draugės iki šiol, jau penkti metai. Paskui susidraugavau su daug kuo: pasirodo, aš visai faina. Iki tol taip nemaniau.

Aišku, vienai pradėti gyvenimą svetimame mieste sunku – buvo ašarų. Nuo mamos atsiplėšti nėra paprasta. Buvo daug iššūkių, bet aš išsivadavau, čia išsiskleidė mano sparnai.

Į Širvintas yra pas ką grįžti?

Važiuoju pas mamą, močiutę, pas tris savo šuniukus. Ten gyvena artima ir vienintelė teta. Brolis studijuoja Vilniuje, su juo čia pasimatau.

Buvusių klasiokų nesutinku. Jei pamatyčiau, aišku, pasisveikintume: juk aštuntoje klasėje susidraugavome. Aš nelaikau pykčio, greitai atleidžiu. Kartais susigraudinu, kai apie tai pasakoju, bet tik tiek. Pyktis yra nuodai, kuriuos geri pats, nors tiki, kad mirs kitas. Todėl nepykstu nei ant tėčio, nei ant buvusių bendramokslių. Jiems net esu dėkinga: jei būčiau turėjusi draugų, gal nebūtų buvę laiko pradėti dainuoti.

Kai laimėjau „X Faktorių“, maniau, kad man pasisekė. Nusprendžiau, kad tai – atpildas už sunkų laikotarpį Širvintose. Tačiau paskui sutikau žmogų, dėl kurio ir dabar galiu gyventi savo svajonėje, – muzikos prodiuserį Romą Michailovskį. Be galo džiaugiuosi tuo. Pradėjau galvoti: negi tiek daug gerų dalykų gali vykti vien todėl, kad buvo sunki mano vaikystė?

Ką, be balso, talento, reikia turėti, kad ir pasibaigus televizijos šou nebūtum užmiršta?

Reikia spinduliuoti nuoširdumu. Tai – patikrintas ir patikimas raktas į žmonių širdis. Ir ne vien muzikoje. Nuoširdumu nokautuosi bet ką. Jei tai turi, žmonės matys, pajus. Į jų ausis ir širdis neįlįsi, jei nuoširdumas bus apsimestinis.

Antras dalykas – komanda. Jei pasiseka sutikti bendraminčių, kurie yra motyvuoti, su kuriais puikiai sutari ir kasdien džiaugiesi, kad kartu darai tai, ką myli, tikrai neliksi užmirštas. Taip atsitiko man. Negaliu tuo atsidžiaugti.

Kontroliuoju save, kad neužmigčiau ant laurų. Štai ir šią akimirką eina pro mus žmonės ir šypsosi. Mergaitė įsidrąsinusi paprašė autografo. Kas gali būti maloniau? Jei jiems gera mane matyti, kodėl turėtų nepatikti man? Ši meilė – abipusė!

Iš dainavimo gyveni?

Gyvenu iš to ir tai – didelė laimė. Nors neleidau sau svajonėse paskęsti, visada maniau, kad man reikės plano B, bet kol kas jo neprireikė. Turėti atsarginį variantą – gerai, bet neskamba idiliškai. Tai tarsi melavimas sau. Nes jei galvosiu apie šalutinį kelią, negalėsiu šimtu procentų atsiduoti pagrindiniam. Todėl dabar visa galva neriu į dainavimą ir džiaugiuosi, kad turiu ryžto eiti tuo keliu. Jis nėra lengvas. Ypač tokiam žmogui kaip aš, kuris turi kuklumo, nedrąsos. Laukiant pasirodymo pradžios mane kaskart apima didžiulis jaudulys ir drebulys, nes norisi, kad į koncertą atėję žmonės viską pamirštų ir gyventų muzika. O tai – sudėtinga užduotis. Kiekvieną kartą perlipu per save, nes manau, kad svarbu sau kurti iššūkius. Paskui nesuprantu, kur radau tam jėgų.

O kartais sau primeni, kad esi visai jauna?

Aš noriu kuo anksčiau nuveikti kuo daugiau. Noriu kuo geriau išnaudoti kiekvieną dieną, todėl keliuosi anksti, guluosi kartais tik trečią. Ir norėčiau būti dar labiau užsiėmusi. Turiu tam jėgų!

Turiu gal tik keturis vienmečius draugus. Visi kiti mane supantys žmonės yra dvigubai vyresni. Su jais leidžiu daugiausiai laiko ir jaučiuosi vienmetė.

Ir „X Faktoriuje“ sutiktas Paulius Jonikas, kuris dabar – jau buvęs draugas, buvo vyresnis septyneriais.

Savęs neįsivaizduoju su vienmečiu vaikinu. Amžiaus skirtumas mūsų draugystei tikrai netrukdė. Su žmogumi man turi būti įdomu, fizinis grožis – gal net paskutinėje vietoje. Svarbiausias dalykas – kad mano būsima antroji pusė aistringai mylėtų savo darbą, kad turėtų ką papasakoti, kai vakare, po darbų, susitiksime. Kad turėtų tvirtą pagrindą po kojomis. Kažkodėl mane žavi tokie vyrai.

Kodėl iširo judviejų pora?

Tiesiog susižavėjau juo dėl kažkokių magiškų priežasčių. Kai susižavėjimas išblėso, supratau, kad tai – ne mano žmogus. Tai pajutusi, nors ir kaip smarkiai buvau prisirišusi, nebegalėjau likti su juo. Gal tai netgi gerai, nes išsiskyrę kiekvienas galėsime susirasti TĄ žmogų. Noriu, kad Paulius būtų laimingas, tikiuosi, jis to paties linki man.

Jau eini į pasimatymus?

Aišku, jau buvau! Turiu daug draugų vaikinų. Tik nereikia su kiekvienu manęs piršti! Kai atsiras širdies draugas, jo tikrai neslėpsiu nuo žiniasklaidos. Tačiau tokio kol kas neturiu. Nemeluosiu, kartais trūksta artimo. Dabar mano antra pusė yra muzika, dainavimas, kūryba – su jais į pasimatymus vaikštau dieną naktį. Mažai turiu laiko galvoti apie meilę, bet juk ji atsiras ir taip.

INTERVIU SU MONIQUE BUVO IŠSPAUSDINTAS ŽURNALE „ŽMONĖS“.