Monique – apie kūrybą ir mylimąjį Paulių: „Jei žmonės susikalba namuose, susikalbės ir darbe“

Birželio 3 dieną pasirodė ilgai laukta Monique daina „Friends“. Tai buvo pirmasis kūrinys, kurį dainininkė pristatė po to, kai pasirašė naują darbo kontraktą. Premjeros laukė ne tik atlikėjos gerbėjai, bet ir pati Monique. Žmonės.lt ji pasakoja, kad „Friends“ gimė labai keistu gyvenimo momentu, o už išsipildžiusią šio kūrinio idėją ji didžiulį ačiū sako mylimajam Pauliui.

Praėjo nemažai laiko nuo paskutinės tavo dainos pasirodymo, o ir pokyčių pastaruoju metu gyvenime netrūko. Kaip šiandien jautiesi, kas džiugina labiausiai?

Jaučiuosi puikiai, esu labai laiminga, kad pagaliau savo gerbėjams pristačiau dainą „Friends“. Ilgokai užtruko, bet dabar įsivažiuosime ir laukia dar be galo daug naujienų. Mano profesinis pasaulis pasikeitė, atsirado naujų žmonių komandoje, prasiplėtė pažinčių ratas. Pasirašius kontraktą su „Warner Music“,  gaunu daugiau nuomonės iš šalies, dainų autorių, įvairių didžiulę patirtį muzikos sferoje turinčių asmenų. Daugiausiai ryšių užmezgėme Suomijoje ir Estijoje. Į Suomiją vykome kurti dainų, buvo neįtikėtinai įsimintinos dienos. 

Minėjai, kad už šią dainą ir kitą muziką esi dėkinga mylimajam Pauliui. Kodėl?

Ši daina atsirado labai keistai. Vieną dieną, kaip ir visus pastaruosius metus, su Pauliumi atvažiavome į studiją dirbti ir buvome nusprendę sėsti prie vieno kūrinio, tačiau gavosi taip, jog ėmėme improvizuoti. Paulius pradėjo dėlioti muziką, aranžuotę ir man tik įsitempė ausys. Paklausiau Pauliaus: „o ką tu čia darai?“. Jis man atsakė, kad nieko, šiaip sau groja. Aš pratęsiau jo muzikinę improvizaciją, ėmiau niūniuoti muziką, kuri vėliau ir tapo kūrinio „Friends“ priedainiu. Netrukus sugalvojau pirmuosius žodžius.

Apie ką yra „Friends“?

Daina „Friends“ pakankamai atvira savo žodžių prasme, ten nėra metaforų, kažkokių užslėptų minčių. Viskas išties tiesmukiškai papasakota. Dainuoju apie draugystę, kurią jau seniai buvo metas nutraukti, tačiau trūko drąsos. Miniu tą lemiamą akimirką, kai trūksta paskutinis siūlas ir pasakoma viskas, kas kaupėsi širdyje.

Dainos vaizdo klipas primena, kaip mano bičuliai pasakytų, „tuos, kur per MTV rodo“. Išties labai amerikietiški motyvai. Kam kilo ši idėja?

Kūrėjo Simo Lindešiaus tikslas buvo išbandyti kažką naujo. Jis, išgirdęs kūrinį, iš karto turėjo idėją. Kadangi daina „Friends“ asocijavosi su amerikietiška svajone, Simas norėjo šios dainos pasakojimą vaizdo klipe parodyti per kūno kalbą, emocijas, be jokių kaukių. Kaip jaučiau dainą, taip jis man ir leido išsireikšti. Skirtingose lokacijose filmavomės dvylika valandų. Viskas ėjosi sklandžiai, nesulijome, nesušalome (šypteli). Buvo be galo smagi patirtis. Paskutinį vaizdo klipą išleidau praėjusį rugpjūtį. Praėjo ilgas laiko tarpas, tokio net nebuvau turėjusi. Atrodo, kad viskas iš naujo, kažkas paspaudė „start“ mygtuką.

Monique – Friends (Official Music Video):

Sakai galiausiai atradusi savo pašaukimą, kelią, kuriuo trokšti eiti. Tai reiškia, kad ankstesnė veikla, susijusi su muzika, tavęs netenkino?

Ilgą laiką jaučiausi pasimetusi ir supratau, kad problema yra tame, kad noriu augti, judėti į priekį ir skambėti kitaip. Tarsi iš vidaus kažkoks balsas vis garsiau rėkė. Per visą skubėjimą, triukšmą ir nepailstamą darbą man buvo sunku suvokti kryptį, kuri yra ta manoji, kuria aš noriu judėti. Labai ilgai sėdėjome su Pauliumi ir ieškojome. Už atrastą savo naują braižą, kelią labiausiai ir dėkoju jam.

Per karantiną su Pauliumi tiek daug stilių išmaišėme, tiek daug tų dainų prikūrėme. Kažkur viduryje to proceso atsirado daina „Friends“, po jos dar keli panašaus stiliaus kūriniai. Iš pradžių nieko nesureikšminome, bet paskui iš naujo viską perklausėme ir kažkaip žiūrime, kad eina eina laikas, bet daugiausiai džiaugsmo neša būtent „Friends“ skambesys.

Koks tai stilius?

Vėliau susiejau šią muziką su visa savo paauglyste, būtent poprokas mane labiausiai žavėjo. Apsistojome ties poproko apbūdinimu, tačiau iš vienos dainos apie žanrą nereiktų spręsti. Muzika – įvairialypė, maišosi stiliai, skirtingi prieskoniai. Su Pauliumi jaučiame pulsą ir judame link poproko, kur viskas nuves, nežinia.

Apsipręsti gyvenime kažką keisti tau buvo sunku?

Mano didžiausia baimė yra užstrigti vienoje vietoje ir nieko nekeisti. Aš neturiu kažkaip kito pasirinkimo, kaip tik išlikti ištikima sau ir jei vidus diktuoja vieną kryptį, ten ir eiti. Kaip žmogus negali atrodyti piktas, kai jis nuoširdžiai džiaugiasi, ar linksmas, kai širdį drasko liūdesys, tai lygiai taip ir kuriant muziką, kai ji sklinda iš vidaus, ji – nuoširdi. Tokia muzika – paveikiausia. Manau, kad su gerbėjais koncertuose šėlsime dar linksmiau. Pokyčiai į gyvenimą visuomet atneša kažką gero.

Tavo atveju meilė ir kūryba telpa viename žmoguje. Tai yra Paulius, su kuriuo jus sieja ne tik romantiški, bet ir profesiniai santykiai. Ar jums pažįstama rutina?

Dažniausiai mes turime daug atskirų projektų, kitų darbų. Per dieną vienas kito tikrai pasiilgstame. Nesame sulipę 24 valandas per parą. Paulius turi savo studiją, kurioje leidžia daug laiko. Žinoma, dažnas svečias ten esu ir aš.

Su Pauliumi nesame fanatikai, kurie pajutę įkvėpimą sėstų į automobilį ir lėktų 150 kilometrų greičiu į studiją, nes, štai, dabar jau reikia kurti. Dažniausiai   susitariame, kada dirbsime. Aišku, jei nesikuria, nesirašo – savęs nekankiname. Sudėtinga paaiškinti, bet dažniausiai susikaupus, prisėdus prie vieno ar kito projekto ta mūza ima ir atkeliauja. Mūsų abiejų požiūriai darbiniais klausimais sutampa.

Tai meilė ir darbas – kuo puikiausiai suderinami dalykai?

Manau, tai priklauso nuo žmonių būdo. Jei jie susikalba namuose, susikalbės ir darbe. Jei namuose kyla kažkokie konfliktai, jų ir profesinėje sferoje nestigs.  

Koks Paulius mylimasis, koks jis žmogus?

Paulius – visiškas atlapaširdis. Jis be galo pozityviai žiūri į kiekvieną dalyką, kurį atsinešu, parodau, sukuriu vietoje. Jis neteisia manęs, neturi tokio bruožo. Jei kažką norime pasakyti ar dėl kažko paprieštarauti, daugiausiai vienas su kitu kalbame, diskutuojame. Visą laiką kažką padarę vienas kito klausiame: „ar tau patinka?“. Abu vertiname atvirumą ir esame sau gana savikritiški. Žinoma, proto ribose.

Kalbant apie muziką, mūsų profesiją, neretai abu girdime, kurioje vietoje viskas pavyko puikiai, o kur dar reikėtų patobulėti. Kai esi atviras sau, esi atviras ir kitam. Nebijai pats susižeisti, įžeisti kito. Aišku, būna visokių dienų.  Ne visuomet aplink mus viskas rožėmis klota, bet didžioji laiko dalis, praleista kartu, tiek namuose, tiek studijoje yra puiki.

Tau didžiausia paskata, postūmis į priekį siejasi su geromis emocijomis, bet ne kritika?

Visiem skirtingai, priklauso nuo auklėjimo, tačiau tiek man, tiek Pauliui didžiausia paskata yra pozityvas. Kiekvienas bandymas – geras, net jei jis nevaisingas. Manome, kad kiekvienas žingsnis skaičiuojasi ir veda link kažko gero. Tokia mūsų gyvenimo filosofija.

To pozityvaus mąstymo vedama nesusimąstai apie dar vieną šansą, bandymą atstovauti Lietuvai „Eurovizijoje“. Negaliu nepaklausti, kol aistros dar nenurimę?

Domiuosi „Eurovizija“, matau, kaip italų „Maneskin“ karštinė pasklido po pasaulį. Šis konkursas gali labai daug lemti muzikanto karjeroje, bet kol kas mano galvoje nėra minčių atstovauti Lietuvai „Eurovizijoje“. Laikausi pozicijos, jog niekada nereikia sakyti niekada, todėl jokios linijos nebraukiu. Tikiu, kad ir kokiu būdu mano darbai išeis už Lietuvos ribų, visuomet pabrėšiu savo kilmę ir didžiuosiuosi esanti lietuvė. Manau, yra ir daugiau galimybių garsinti savo šalį, ne tik „Eurovizija“.