Moteris gyvatė Odeta Janečkova: „Mūsų namelyje ant ratų romantikos netrūksta“ (papildyta birželio 9 d.)

Pastarąjį kartą apie jus girdėjome prieš porą metų – sužibėjote televizijos projekte „Lietuvos talentai“. Pamenu, tada kalbėjome apie jūsų laimingą santuoką su grupės „Rebelheart“ lyderiu Dariumi Mickumi. Ir štai lyg perkūnas iš giedro dangaus – jūsų šeima subyrėjo...

Tai nutiko ne per vieną dieną. Būtent nuo tada, kai dalyvavau projekte, mūsų santykiai ir pradėjo vėsti. Visada gerbiau ir iki šiol gerbiu tą žmogų, mes pragyvenome ne vienus nuostabius metus kartu, susilaukėme sūnaus. Tikriausiai mus išskyrė atstumas. Abu dažnai gastroliavome skirtinguose Lietuvos kampeliuose, ėmėme matytis vis rečiau, vis dažniau pyktis... Pamažu pradėjo skirtis ir mūsų požiūris į gyvenimą. Kai tekėjau, net minties neturėjau, kad vieną dieną mūsų šeima iširs. Kodėl taip įvyko, net neturiu logiško paaiškinimo. Paskutinį tašką padėjau aš, tačiau tai nebuvo tik mano sprendimas.

Išsiskyrėte taikiai?

Taip. Gražiai, be jokių pykčių. Prieš tai buvo daug kalbėta, aptarinėta, bandyta santuoką gelbėti. Tačiau nepavyko. Su Dariumi buvau laiminga. Dabar esu laiminga su kitu vyru. Ir Dariui linkiu rasti savo laimę.

Domitės, kaip klostosi buvusio vyro gyvenimas?

Šiek tiek bendraujame. Darius bendrauja su sūnumi. Žinau, kad jam puikiai sekasi muzikinė karjera, o asmeninio gyvenimo neaptarinėjame.

Darius yra viešai prisipažinęs apie nuodėmingą savo praeitį – jis ne vienus metus buvo paniręs į priklausomybės nuo alkoholio ir narkotikų liūną. Nebijojote, jog skyrybų skausmas jį ir vėl gali pastūmėti griebtis kvaišalų?

Jis labai stiprus žmogus. Žinojau, kad nepalūš. Be to, kaip minėjau, skyrybos įvyko ne per vieną dieną. Abu tam ruošėmės.

Praėjusią žiemą pasirašėte skyrybų dokumentus, o šiemet pavasarį ištekėjote antrą kartą. Kaip jums pavyko per tokį trumpą laikotarpį suplanuoti du svarbius gyvenimo įvykius?

Skyrybos tebuvo oficialios. Jas paskubino mano dabartinis vyras. Kai pajutau, kad esu jam brangi, kad apie ateitį su manimi jis mąsto rimtai, nebedvejojau.

Papasakokite, kaip judu susipažinote?

Marcelis yra čekas, cirko savininkas, jam 47-eri, taip pat kartą jau buvo vedęs, tačiau vaikų iš pirmosios santuokos neturi. Praėjusią vasarą sulaukiau pasiūlymo padirbėti jo cirke, kuris gastroliavo Lietuvoje. Simpatija tarp mūsų atsirado ne iškart, tačiau pakankamai greitai. Daug laiko praleidome kartu, daug bendravome, pajutome, kad mūsų požiūris į gyvenimą panašus, nuomonės ir pomėgiai sutampa. Iš pradžių tuo vyru susižavėjau, o paskui ir įsimylėjau. Kadangi buvau vis dar ištekėjusi, tikrai nepuoliau rodyti iniciatyvos. Jis pirmas prakalbo, jog norėtų su manimi susieti savo gyvenimą.

O kuo sužavėjo tuometinis jūsų bosas?

Jis labai paprastas, atviras, švelnus, dėmesingas žmogus. Būtent to man labiausiai ir trūko, nes su pirmuoju vyru matydavomės gana retai. Marceliui lygiai to paties trūko iš buvusios žmonos. Turbūt likimas lėmė, kad galiausiai mes susitiktume. Esame artimos sielos.

Vyras už jus septyniolika metų vyresnis. Santykiams tai padeda ar trukdo?

Mane visuomet traukė vyresni vyrai. Esu įsitikinusi, kad jei vyresnis, tai brandesnis žmogus, kurio galvoje jau nebešvilpauja vėjai. Man labai smagu iš artimo žmogaus pasisemti gyvenimiškos patirties.

Esate minėjusi, kad jūsų tėvai, žinodami Dariaus praeitį, nepritarė vedyboms. O kaip priėmė naująjį žentą?

Mano tėvai pakankamai tolerantiški, todėl ir Dariaus atžvilgiu nebuvo labai griežti. Tiesiog jie spaudoje buvo prisiskaitę labai negražių dalykų ir bijojo mane išleisti už tokio vyro. Marcelio tėvai priėmė šiltai, nes mato, kad jis labai geras, maloniai bendraujantis žmogus. Tėvams svarbiausia, kad būčiau laiminga, todėl jie gerbia kiekvieną mano pasirinkimą.

Kovo trečiąją vyro tėvynėje atšventėte vestuves. Jos buvo didelės ir prabangios?

Atvirkščiai, nedidelės, kuklios, jaukios ir gražios. Dalyvavo tik patys artimiausi žmonės. Šiuo metu Lietuvoje švenčiame medaus mėnesį. Mano vyras ne tik rūpinasi cirko valdymu, jis – gyvūnų dresuotojas. Turime liūtų, tigrą, žirgų, kupranugarių, beždžionių, todėl negalime išvažiuoti ilgesniam laikui ir palikti jų be priežiūros. Žinau, kad mano vyras svajoja aplankyti egzotiškus kraštus, pamatyti laisvėje gyvenančius žvėris. Galbūt žiemą pavyks ištrūkti. Cirką jis paveldėjo. Tuo užsiėmė jo proseneliai, seneliai, tėvai. Šis verslas buvo perduodamas iš kartos į kartą. Pasikalbame apie ateitį, mano vyras nori atžalų ir nekantrauja jas įtraukti į mūsų bendrą veiklą.

Jūs taip pat nuo pat mažų dienų žinojote, kokiu keliu eisite. Kaip prasidėjo jūsų, kaip akrobatės, karjera?

Man buvo šešeri, kai pirmą kartą gimtajame Radviliškyje išvydau cirko vaidinimą. Pastebėjau kvietimą vaikams, norintiems lankyti cirko būrelį. Paprašiau mamos mane nuvesti. Nuo pat pirmos dienos pajutau, kad tai yra kelias, kuriuo noriu eiti. Nepasakyčiau, jog buvo lengva, nes treniruotės ne tik intensyvios, bet ir gana nuobodžios. Visą laiką jaučiau, kad gelia raumenis. Tačiau nepabūgau. Cirke dirbau dvylika metų. Netgi planavau išvykti gyventi į Ukrainą – perėjau atranką ir patekau į tos šalies cirko trupę. Tačiau atkalbėjo tėvai. Jie sakė: „Pagalvok, koks tas cirko artisto gyvenimas? Juk viskas taip laikina...“ Savo didžiąją svajonę kuriam laikui pamiršau. Išvažiavusi į Kauną Kūno kultūros akademijoje studijuoti visuomenės sveikatos, pasinėriau į pramogų pasaulį – savo programą rodžiau naktiniuose klubuose, su šokių kolektyvais išmaišėme visą Lietuvą, dirbau pilateso trenere, vaidinau pantomimos ir plastikos teatre.

Gyvenimo sąlygos nėra tokios svarbios, kai sutinki žmogų, nuo kurio nesinori užsidaryti kitame kambaryje.

Ir galiausiai vėl grįžote į cirką...

Taip, mečiau visus darbus ir grįžau į cirką. Šią vasarą gastroliuojame Lietuvoje. Gyvename kempinge, namelyje ant ratų. Aš buvau pripratusi prie didesnės erdvės, bet mūsų karavane netrūksta nei patogumų, nei romantikos. Mano vyrui Lietuvoje labai patinka. Gali būti, kad liksime čia visam laikui.

Kol gyvenote su pirmuoju vyru, grįždavote į savo erdvius namus, kuriuose galėdavote pailsėti nuo intensyvaus darbo grafiko. O dabar visas jūsų gyvenimas – nuolatinis judėjimas iš vienos vietos į kitą?

Panašiai gyvenu jau dvylika metų. Tiesa, anksčiau, kai su šokių kolektyvais keliaudavome po Europą, apsistodavome viešbutyje, o dabar esame priversti įsitekti mažoje erdvėje. Aš esu iš tų žmonių, kurie labai greitai prisitaiko prie bet kokių sąlygų. Meluočiau, jei sakyčiau, kad nepavargstu, nepasiilgstu komfortiškesnio gyvenimo, tačiau savo pasirinkimo nekeisčiau. Gyvenimo sąlygos nėra tokios svarbios, kai sutinki žmogų, nuo kurio nesinori užsidaryti kitame kambaryje. Vakare po darbų taip gera grįžti į savo namelį ant ratų ir ištiesus kojas bei susiglaudus pažiūrėti televizorių. Mes čia turime ir virtuvėlę, ir dušą, ir visus būtiniausius reikmenis, todėl mūsų gyvenimas nesiskiria nuo kitų žmonių. O tai, kad nuolat keičiame gyvenamąją vietą, tik paįvairina kasdienybę. Kam nepatiktų kiekvieną mėnesį pro langą matyti vis kitą vaizdą?

O jūsų sūnus Dovydas keliauja kartu?

Kadangi netrukus sueis šešeri, sūnus ruošiasi mokyklai, jį namuose lanko logopedė, todėl visi pasitarę nusprendėme, jog kol kas jam geriausia gyventi pas mano tėvelius Radviliškyje. Vos tik turiu laisvo laiko, skubu susitikti su sūnumi. Kartais su Dovydu į kelionę išvykstame sykiu, tačiau tuomet jis labai pasiilgsta Lietuvos, senelių. Buvome nutarę, kad mokyklą vaikas lankys Čekijoje, tačiau suvokiame, jog taip greit neišmoks kalbos, todėl pirmą klasę Dovydas lankys Radviliškyje. O kaip bus vėliau, tik laikas parodys. Aš manau, kad jam geriausia būtų augti Lietuvoje.