Projekto „Women Go Tech“ sumanytoja ir įkūrėja – Žydrūnė Vitaitė – negali nežavėti savo pozityvumu ir įkvėpimu keistis. Ji tikina, kad kiekviena moteris gali atrasti savo sritį, nepaisydama savo amžiaus ir stereotipinių nusistatymų, bei privalo nebijoti žengti lemiamą žingsnį. Žydrūnė kviečia merginas bei moteris išbandyti savo jėgas technologijų sektoriuje ir teigia, kad svarbiausia – noras ir pasiruošimas daug dirbti. Žydrūnė Vitaitė šį savaitgalį dalyvaus diskusijų festivalyje „Būtent!”, jau antrus metus vyksiančiame Birštone.
Žydrūne, kaip sugalvojote projektą „Women Go Tech“? Apie ką jis?
Studijų metais mokiausi ekonomiką. Įstojau, turbūt, kaip ir visi – iš nežinojimo kur. Kai viskas sekasi, natūralu, kad sprendimai nėra lengvai priimami, nes nežinai kodėl ir kur norėtum keliauti. Studijuodama turėjau daug visokių užklasinių veiklų, tad ieškant pirmojo darbo, mane greitai pastebėjo ir pradėjo kviesti prisijungti prie įmonių, kurios specializavosi technologijų srityje. Pirmą kartą pasiūlymo išsigandau ir atsisakiau, o antrą kartą, taip sudėjo gyvenimas, kad labai rimtai pasvarsčiau ir išdrįsau priimti šį iššūkį.
Tai reiškė mano kelio technologijose pradžią: nieko nemokant, nieko nežinant, bet turint labai daug palaikymo. Man tiesiog pasisekė, kad patekau pas žmones, kurie tikrai gebėjo mentoriauti ir įkvėpė daug pasitikėjimo ir vilties. Jie suformavo požiūrį, kad nesvarbu ar esi moteris, ar ne, moki ar nemoki, bet kurioje srityje gali daug išmokti ir pasiekti. Natūralu, kad tie žmonės man pakankamai daug padėjo.
Žinoma, nors ir su pagalba, bet pati, savo kailiu, turėjau pereiti visą šį kelią. O tai reiškia ir nemoku, ir nežinau, ir manęs nepriima, ir pamatę mane galvoja, kad esu vertėja, nors esu savo srities profesionalė ir pan. Neretai vyrai į susitikimus ateidavo su nuostata – „ką tu man, mergaite, čia papasakosi“. Tokių istorijų visa galybė, tad visą savo patirtį man norėjosi įprasminti.
Taip ir atsirado programa „Women Go Tech“, kaip mentorystės programa, kad kuo daugiau tokių žmonių, kurie yra savo srities profesionalai, taptų mentoriais ir padėtų toms, merginoms ir moterims, kurios ne visai žino, kuria kryptimi eiti, ką ten daryti ir ar tikrai gali patekti į technologijų sektorių. Nors programa gimė iš asmeninių patirčių, ji užaugo iki rimtos platformos, padedančios talentams ateiti į tehnologijų sektorių per mentorystę bei supažindinimą, kas vyksta ir ką čia galima veikti.
Kaip visgi žiūrima į moteris technologijų sektoriuje? Užsiminėte, kad neretai ir Jūs būdavote palaikoma vertėja, o ne technologijas išmanančia profesionalia.
Žiūrima labai įvairiai. Aš nematau, kad Lietuvoje, ypač didžiuosiuose miestuose, tarptautinėse kompanijose, lytis būtų kriterijus, pagal kurį kandidatas būtų priimamas ar nepriimamas į vieną ar kitą poziciją. Pradedant Konstitucija ir baigiant narystės Europos Sąjungoje pamatinėmis teisėmis ir vertybėmis – lygybė yra vienas iš svarbių aspektų – tačiau, kai technologijų srities specialistų pasiūla yra, švelniai tariant, mažoka, talentų poreikis tampa opus klausimas O apsidairius, galima rasti labai nemažai įmonių, kurių departamentuose kažkaip niekada nebuvo nė vienos moters, todėl tikėtina, kad ir toliau nebus, nes juk „tokia tradicija“ ir „taip visada buvo“. Todėl į visas, kurios ateina, jau iškart žiūrima kreivai arba bent jau įtariai. Arba, jeigu tose kompanijose dirbo moteris specialistė, kuri nebuvo itin stipri savo srityje, tuomet susiformuoja absoliučiai negatyvus nusiteikimas prieš lytį, kaip kažkokį blogį.
Požiūris į moteris labai priklauso nuo vadovų, įmonės kultūros, švietimo bei nuo turimos informacijos ir nuomonės pačioje visuomenėje, kuri tikrai daro įtaką vienokiems ar kitokiems sprendimams, prieš renkantis darbuotoją. Didelė dalis lietuviškų įmonių neturi lyčių lygybės politikos ar kažkokių programų bei iniciatyvų. Tai yra smulkios, vidutinės įmonės, neturinčios šiam klausimui resursų, o be to, ir negalvojančios apie tai.
Kita vertus, pačios moterys neretai nesirenka studijuoti tam tikrų specialybių. Ir ne tik moterys. Vos 17 proc. Lietuvos studentų studijuoja technologinius mokslus, nors perspektyvos šiame sektoriuje – milžiniškos. Tad natūralu, kad kai išvis nesvarsto apie tokią galimybę, tada pakeisti specialybę yra labai sunku. Žmonės bijo ir niekaip neišdrįsta, o tuomet atsiranda barjerai ir mintys, kad gal tai nėra skirta man.
Manau, kad reikia kuo daugiau tų gerųjų pavyzdžių, kad ir odontologės, pavyzdžiui, gali tapti programuotojomis. Šiame pokyčių kupiname sektoriuje reikia nuolat mokytis. Darbo nesirenkame visam gyvenimui, todėl jei norisi keisti sritį į labiau mėgstamą ir patinkančią – pirmyn.
O kokia situacija pasaulyje? Kaip mūsų šalis atrodo pasauliniame kontekste?
Labai priklauso į kurią pasaulio dalį mes žiūrime. Iš tikrųjų, Lietuva, jeigu remtumėmės atliktomis analizėmis, turi labai gerą rezultatą. Beveik 30 proc. viso technologijų sektoriaus sudaro moterys – Europos Sąjungoje vidurkis vos 17 proc. Net ir tokia valstybė, kaip Jungtinės Amerikos Valstijos – jų technologijų sektoriuje dirbančių moterų yra apie 20 proc., tad Lietuva tikrai neatrodo blogai.
Tačiau, ką reiškia šis procentas, kai technologijų sektorius turi tokias perspektyvas. Suprantama, kad Lietuvoje šios iniciatyvos dar yra naujos, nežinomos ir nepažįstamos. Jungtinės Amerikos Valstijos šioje srityje itin pažengusios, nes joje „verda“ jau daugybę metų. Skandinavijos šalys taip pat turi labai daug iniciatyvų, vidinių įmonių politikų ir netgi valstybinę politiką, kuri skatina lyčių lygybę.
Žinoma, jie šioje srityje daug pažangesni už mus, bet su tokiais pavyzdžiais, kaip „Women Go Tech“, labai spėriai judame į priekį ir jau esame pastebimi pasaulyje.
Iš kur moterys sužino apie „Women Go Tech“ iniciatyvą?
Dažniausiai sužino iš tradicinės medijos, socialinių tinklų. Kaip ir apie bet kokį vykstantį koncertą, parodą ar kitą renginį. Žinoma, neretai jos šią iniciatyvą išgirsta iš savo sesių, draugių, pažįstamų, kolegių ir pan.
Esate aktyvūs socialiniuose tinkluose?
Tikrai taip. Kai tik prasideda atrankų etapas, vadinamoji kampanija, mes tampame išties aktyvūs. Stengiamės skleisti žinią visur: pasirodome „Labas rytas“ laidose, publikuojame straipsnius žinomiausiose naujienų portaluose.
Kokios moterys ateina į „Women Go Tech“?
Ateina pilnametės. Mūsų rekordas amžiaus prasme, berods, buvo 48-erių metų moteris. Tad amžiaus cenzo neturime, tačiau kadangi tai yra mentorystės programa, o mūsų mentoriai yra industrijos profesionalai, turintys nemenką darbinę patirtį, vadovaujantys žmonių komandoms ir pan., tai natūralu, kad ugdytinės, taip mes merginas vadiname, patenkančios į programą, turi turėti apie ką kalbėtis su tuo žmogumi. Juos turi sieti profesinis interesas. O profesinis interesas atsiranda dažniausiai studijų metais, kai imi galvoti apie tai, kur aš eisiu, ką aš darysiu po mokslų.
Taip ir susiklostė, kad esame labiau orientuoti į paskutinių kursų studentes, o amžius nėra svarbus. Svarbu, kad noras būtų. Orientuojamės į tuos žmones, kurie iš tikrųjų yra ambicingi ir nori ne tik žodžiais, bet realiais veiksmais parodė, ką padarė, kad patektų į technologijų sektorių. Konkursas yra milžiniškas, tad atsirinkti tikrai turime iš ko.
Sulaukiate daug susidomėjimo? Ar daug moterų pasiryžta iš pagrindų pakeisti savo gyvenimus?
Tikrai taip. Pirmaisiais metais, surinkome trisdešimt mentorių ir sakėme, kad turime trisdešimt vietų. Tuomet turėjome 251 kandidatę ir teko padidinti dalyvių skaičių. O antraisiais metais, kuomet nusprendėme priimti septyniasdešimt, kandidatavo 459.
Moterys, žinokit, yra neišsemtas potencialas. (juokiasi)
O ką daryti merginoms, kurios dar mokosi mokykloje? Minėjote, kad priimate pilnametes, paskutinių kursų studentes. Galbūt moksleivėms yra skirti renginiai, kuriuose jos gali daugiau sužinoti apie moteris technologijų sektoriuje?
Žinoma! Šiais metais darysime bent keletą konferencijų ir atvirų renginių, kur visos norinčios merginos galės ateiti ir išsiaškinti, ką gi reiškia darbas technologijų sektoriuje. Be to, mūsų „Women Go Tech“ bendruomenė auga, tad programos dalyvės eina į įvairius renginius ir kalba apie šią sritį. Tad visur, kur tik pamatysite, kad dalyvauja „Women Go Tech“ ugdytinė arba alumnė, būtinai eikite.
Būsite viena iš diskusijų festivalio „Būtent“ pranešėjų. Apie ką kalbėsite?
Mano tema, iš tikrųjų, nebus moterys ar technologijos. Tai bus visą rišanti tema – pasitikėjimas. Pati būdama versle, visokiuose savanoriškuose nevyriausybinėse organizacijose supratau, kad man pasitikėjimas yra kertinis elementas, kaip aš iš viso veikiu gyvenime: tiek atsirinkdama žmones, tiek siūlydama projektus ir pan.
Iniciatyva „Women Go Tech“ taip pat gimė tik pasitikėjimo dėka. Tai sukūrėme dviese su Pauliumi Vertelka, vienas kito net nežinodami ir nepažinodami. Tiesiog susėdome, pasikalbėjome ir sakėm – darom. Mūsų partneriai taip pat mumis tiesiog pasitikėjo, nes rizikavo prarasti savo pinigus, bet pasitikėjo ir leido mums augti. Kone viskas yra pasitikėjimo klausimas. Man atrodo, kad mūsų šaliai šis klausimas dar aktualesnis, norint ką nors pasiekti pasauliniu lygmeniu. Juk net ir versle ne viskas yra tik skaičiukai ir galutinė pelno eilutė. Daugybė projektų žlunga, nepavyksta, o tai nutinka dėl visiškai kitokių priežasčių, negu elementari logika.
Todėl festivalyje ir kalbėsiu apie pasitikėjimą. Skandinavijos šalyse pasitikėjimas yra viena pagrindinių „valiutų“, tad mes bandysime kalbėti, kokia situacija šiuo klausimu yra Lietuvoje. Ir ką mes galime padaryti, kad pasitikėtume savimi, vieni kitu ir pasitikėtume augindami savo šalį.
Ką galėtumėte patarti merginoms ir moterims, norinčioms keisti savo gyvenimus?
Yra du dalykai, kurie labai tinka ir mano temai festivalyje. Pirmasis komponentas – tikėjimas. Žmogui svarbu tikėti, kad jis gali, kad viskas įmanoma. Ir antrasis komponentas, kurio itin reikia Lietuvos moterims ir, žinoma, vyrams, yra pasitikėjimas. Svarbu pasitikėti savimi, savo jėgomis ir netgi savo šalimi. Ir pasitikėti tuo, kad bus tik gerai.
