Moterų miestas: kam priklauso šeimos galvos titulas?
Kadaise į šį klausimą atsakymas buvo vienareikšmiškas: tas, kas nudobia mamutą. Tik vėliau vyrai ėmė nerimauti, kad kokia plėšri rankutė ryškiai lakuotais nageliais pasalūniškai išplėš iš jų valdžią ir atims namų šeimininko statusą. Nerimaujama, pasirodo, visai be reikalo. Lietuvės linkusios namų valdžios regalijas patikėti vyrams. Jeigu jie, kaip sakoma, yra Vyrai iš didžiosios raidės.
Kai sykį linksmame baliuke sodyboje vos prasidėjus „Formulės-1“ transliacijai visus vyrukus iš verandos tarsi pūste išpūtė, viena moteriškė atsiduso: „Jeigu čia šiuo metu būtų bent vienas, ir dar nuolatos bertų mums komplimentus, mes juk VISKĄ dėl jo padarytume! Net ir savo durnius pamestume!“ Taigi vyrams nėra ko bijoti, kad mikliai bus prispausti po aukštakulniu. Na, tiesą sakant, jei ir bus, tai taip elegantiškai, kad net patys to nesupras...
Leidžiu jam jaustis lyderiu
Nemaža dalis apklaustųjų tvirtina, kad taip tiesiog patogiau gyventi. Na, įsivaizduokite: privalai būti ir sėkmingą karjerą padariusi verslo ledi, ir puiki motina, ir nuostabi žmona, ir sumani namų ūkio bei gyvenimo būdo vadybininkė, o ir paprasčiausiai graži moteris. Prie viso šito vargelio nesinorėtų dar vieno rūpesčio – naivaus ir bejėgio vyruko, kuriam atstotum rūpestingą mamą: turėtum jį nuolatos stebėti, nukreipti ten, kur reikia, laiku pristabdyti, koreguoti jo elgesį, komentuoti poelgius, barti, bausti, komanduoti... Ar ne per daug vienai jautriai būtybei? Vyrui neįdomu jaustis neįgaliu mažamečiu. Jis irgi nori būti didelis. Ir stiprus. Kaip kad vienas vyrukas pareiškė interneto forume: „Laimė ne piniguose, o žmonos požiūryje į vyrą!“
Išmintinga moteriškė, svečiams pagyrus jos išvirtą žuvienę, nepuola pūstis ir išsamiai vardyti, ką dar puikiai gamina. Ne. Ji kukliai gūžteli pečiais, meiliai žvilgteli į sutuoktinį ir pareiškia, kad jei ne jos nuostabusis žvejys, šitiek žuvyčių sugavęs, nebūtų tos žuvienės, oi, nebūtų. Penkiolikos metų vedybinio stažo dar nepalaužta I. atskleidžia savo metamorfozes: „Daug metų tyliai maniau pati esanti šeimos galva, nes laikiau visus keturis kampus. Tempiau buities vežimą it rambus darbinis arklys. O paskui tapau gudresnė. Supratau, kad vyrams, na, bent jau mano kartos, būtinai reikia jaustis šeimos galva, net jei tai – tik deklaracija. Be to, jei retkarčiais vyriškiui pakartoji, kad „galva“ yra jis, gali budrumą praradusiam sutuoktiniui užmesti nemažą ūkio naštos dalį. Nes juk jis esą geriausiai žino, kaip tą ar aną padaryti... Jei tik maniškis darboholikas pradėdavo dėl ko nors burbėti, užtekdavo pradėti atsakomąją kalbą tokiais žodžiais: „Na, toks protingas vyras kaip tu, žinantis, kad šeima – svarbiausia...“ – ir viskas eidavo kaip per sviestą.“
Jos bendraamžė M. sako taip pat išaugusi iš karštakošiško savo tiesų įrodinėjimo: „Pradėję kartu gyventi žmonės greitai pamiršta, kaip darniai vienodais gabalėliais pjaustė vestuvių tortą, – dabar kiekvienas nori didesnio kąsnio. Daugiau valdžios ir laisvės. Ta kova, manau, normali – iš pradžių visi aiškinasi, kas bus „giminės vadas“. Tik kad dėl teritorijų pasidalijimo ir atsiranda daugiausia problemų. Kas turi mažiau kantrybės – išsiskiria. Kiti, na, bent vienas iš dviejų, po tokių karų įgyja išminties. Ir aš anksčiau manydavau, kad tuoj ateis pasaulio pabaiga, jei tą pačią minutę, kai tik paprašysiu, vyras neišneš šiukšlių. Mūsų šeimoje buvo daug mėginimų įrodyti savo tiesas. Abu esame impulsyvūs ir valdingi, tad dažnai suremdavome ragus. Paskui nusiraminau ir supratau, kad dėl tokių smulkmenų namai negriūva.
Tiesą sakant, koks skirtumas, kieno viršus, ar ne? Metams bėgant visiškai nebesvarbios tapo vieno ar kito įtakos zonos. Dabar galiu pasakyti, kad šeimoje vadovauja mano vyras, bet jei jo paklaustum, ko gero, muštųsi į krūtinę, jog yra atvirkščiai... Mano nuomone, protingos moterys leidžia vyrams lyderiauti, bet sukuria tokią situaciją, kad brangiausieji visada nuspręstų taip, kaip nori jos...“ Prieš trejus metus ištekėjusi P. išsyk suprato, kaip elgtis: „Leidžiu jam būti viršininku. Kaipgi prieštarausi? Juk net gražu pažiūrėti: krūtinę tik išpučia, karčius pakrato ir kad puola dirbti! Svarbu tik laiku jo pastangas pastebėti ir pagirti. Tada su naujomis jėgomis rūpinsis namais, vaikais, o manęs irgi nepamirš. Išdėstau jam savo požiūrį ir priduriu: „Bet tu daryk, kaip nori.“ Ta frazė jam kaip balzamas ant žaizdos. Negi gaila?“
Dvigalvis, bet ne slibinas
Nemaža dalis moteriškių visgi mano, kad sąvoka „šeimos galva“ yra anachronizmas. Joms artimesnė dvivaldystė. Brandaus amžiaus sulaukusi V. su šypsena prisimena pirmąsias pastangas nusilipdyti šeimos galvą: „Saviškį labai mylėjau. Taip labai, kad buvau įtikėjusi, jog vyras – it sodas, o jo moteris – sodininkė, turinti tą sodą visomis išgalėmis puoselėti. Plušėjau iš peties, bet ilgainiui mano vyrui ėmė atrodyti, kad darau jam per didelę įtaką. Jis, menininkas, juk trokšta būti laisvas! Na, „sodas“ apžėlė, bet nenusiminiau. Nes supratau, kad vadovauti moterims gali tik už jas protingesni... Dabar kiekvienas turime savus gyvenimus, į kuriuos mažai kišamės. Ir mums tai priimtina.“ Dvidešimties ištekėjusi ir jau antrą dešimtmetį su mylimu vyru leidžianti A. išsyk nukerta: „Nė vienas nesiveržėme būti nei galva, nei kaklas. Būti vienvaldžiu lyderiu – vadinasi, prisiimti visą atsakomybę. Kam save apkrauti? Gyvename demokratiškai, nors, atvirai pasakius, kartais silpnumo akimirkomis užsimanau, kad kažkas už mane ką nors nuspręstų... Bet paskui prieš akis iškyla vaizdelis: prie matavimosi kabinos apatinių skyriuje it vienišas beržas siūbuoja liūdno veido vyriškis. Mat jo moteris atsitempė jį pirktis skudurų. O atsitempė tik todėl, kad jis yra piniginė ant kojyčių, – turbūt liauna gražuolė pati neužsidirba, tad turi pataikauti vyro skoniui. Man labai „neskanu“, kai du savarankiški žmonės viską, na, visiškai viską daro sykiu, nes vienas iš dviejų to nori. Absurdas! Jei mano vyras nenori į operą, einu ten su drauge, o jei nenoriu šeštadienio vakaro praleisti su jo bičiuliais, skaitau knygą namie. Ir mes puikiai sutariame.“
Ketverius metus antroje santuokoje gyvenanti R. taip pat tvirtai įsitikinusi: šeimos galvos jos namuose tiesiog nėra. „Aš nesiekiu vadovauti, bet ir nepakenčiu nė menkiausio mėginimo vadovauti man. Tai gali būti visiška smulkmena, po kurios apsipilu ašaromis ir pareiškiu vyrui, kad jei jis dar bruks savo nuomonę, išeisiu pas mamą. Nemėgstu komandinio darbo, man svarbi individuali erdvė, į kurią niekas nesikištų. Gal todėl, kad buvau vienturtė? Vyras užaugo su seserimi ir įprato viskuo dalytis, o aš ne. Jaučiu, kad jam patiktų, jei klausčiau patarimų, trokšta, kad visur pritarčiau. Jei dėl ko nors ginčijamės ir klausimą paliekame atvirą, po kokio pusmečio su nuostaba išgirstu, kad vyras mano idėją iškilmingai pateikia kaip savo ir net pats tuo patiki, – štai koks galingas troškimas valdyti padėtį! Turbūt kiekvieno vyro kraujyje įaugęs siekis būti svarbiausiam. Deja, abu esame stiprios asmenybės, nė už ką nesutinkančios viena kitai nusileisti. Mano šeimoje buvo kitaip – kai ko nors prašydavau tėčio, jis sakydavo: „Eik, klausk mamos.“ Jos žodis būdavo lemiamas. O man tai svetima. Pradėdami kartu gyventi priėmėme sprendimą nieko nenutylėti ir vienas kito neapgaudinėti. Galėčiau ir aš būti gudri moteris, kaip kai kurios pažįstamos, kurios tiesiai sako, jog vyrais reikia manipuliuoti. Bet jei staiga imčiau dirbtinai pataikauti saviškiui, negi jis nepajustų? Juk nekvailas. Esame lygiateisiai – taip man priimtiniausia.“
Na, o dabar, kaip sakoma, išklausykime ir kitą, t. y. vyrų, pusę. Kad būti šeimos galva nėra paprasta, savo kailiu patyrė trisdešimtmetis J. „Kai draugė staiga pareiškė, kad yra nėščia, mikliai jai pasipiršau, nes norėjau, jog vaikas augtų „tikroje“ šeimoje. Tačiau po pusmečio turėjau vos ne metams išvykti dirbti į Airiją. Dvyniai gimė Lietuvoje, kur manęs laukė žmona. Rašydavome elektroninius laiškus, bendraudavome per „Skype“, matydavau savo šaunius berniukus kompiuterio ekrane, ilgai žiūrinėdavau jų nuotraukas, žinojau apie visus žmonos vargus ir rūpesčius, bet į šeimos galvos vaidmenį įsijausti per atstumą buvo sunku. Žinote, yra toks filmas „Šeimos galva“. Jo herojui atsitinka stebuklas: užkietėjęs vienišius, pleibojus ir karjeristas staiga atsibunda buvusios draugės bute, aplinkui zuja esą jų bendri vaikai ir duodasi šuo. Ankstesnio pasaulio tiesiog nebėra. Tai jam atrodo kaip košmaras. Pirmasis rytas grįžus į Lietuvą man buvo kaip tik toks. Pasijutau įkritęs ne į savo gyvenimą. Reikėjo metų, kad aš, užkietėjęs senbernis, perkainočiau vertybes. Darbas, draugai, futbolas, medžioklė ir linksmybės turėjo užleisti vietą vaikams, žmonai ir namams... Štai ir man atėjo tas rūstus laikotarpis: teko tapti tuo, kuo dar nebuvau pasirengęs. Tokiu teigiamu sutuoktiniu, kokį kartais pats pašiepdavau kompanijoje. Tai iš pradžių skausminga visiems vyrams, ne vien man, tik niekas nelinkęs apie tai kalbėti. Nes juk jūs, moterys, mus išsyk pasmerktumėte, ar ne?“