Prietaringi jūreiviai tikėjo: moteris laive – lauk nelaimės. Tačiau grėsmingoje korsarų, flibustjerų, bukanjerų minioje žinoma atvejų, kai po juoda vėliava ant kapitono tiltelio stovėjo bebaimės PIRATĖS, žiaurumu nenusileidžiančios karingiausiems plėšikams, keldamos siaubą doriems keliautojams bei pirkliams.
Garsiausios iš jų – Anne BONNY (1697–1721?) ir Mary Read (1685–1721). Išlikę dokumentai apie jas pasakoja labai šykščiai. 1720 metų lapkričio pradžioje kapitono Jacko Rackhamo piratų šliupą užgrobė anglų karo laivas. Be devynių vyrų, nustebę jūreiviai ten rado ir dvi moteris. Belaisvius nugabeno į Jamaiką, kur lapkričio 27 dieną jie stojo prieš teismą. Liudytojai, išgyvenę Rackhamo piratų antpuolį, pasakojo, kad su belaisviais moterys elgėsi itin žiauriai: „Jos keikėsi, dvokė prakaitu, buvo pasiruošusios bet kam ir prieinamos visai įgulai.“
Visus vienuolika piratų nuteisė pakarti, tačiau kai teisėjas paklausė, ar kuris nors iš jų gali nurodyti bausmę lengvinančių aplinkybių, Anne Bonny ir Mary Read pareiškė: „Už mus prašo mūsų įsčios“, – moterys buvo nėščios. Kitą dieną devyni vyrai atsidūrė kartuvėse, o moterų egzekuciją atidėjo, kad nenužudytų nekaltų dar negimusių kūdikių. Tolesnis abiejų piračių likimas miglotas.
XVIII amžiaus pradžioje moterys laivo įguloje, juolab piratų, buvo toks retas reiškinys, kad negalėjo nesulaukti visuotinio dėmesio. Norėdamas patenkinti skaitančios auditorijos poreikius, „Robinzono Kruzo“ autorius anglas Danielis Defoe veikale „A General History of the Pyrates“ („Visuotinė piratų istorija“) skyrė nemažai vietos moterų piračių istorijoms. Knyga pasirodė, galima sakyti, sekant karštais įvykių pėdsakais – 1724 metais, tačiau ją skaitant neįmanoma išvengti įspūdžio, kad Defoe romantizavo dviejų sunkaus likimo moterų biografijas.