Moterys, užkariavusios galingųjų širdis

► Markizė de Pompadour

Mirus Liudvikui XIV (Louis XIV), žinomam Karaliaus Saulės vardu, šalyje didžiausią valdžią turėjo valdininkai ir favoritės (aukštų pareigūnų meilužės). Būsimasis Prancūzijos valdovas Karaliaus Saulės provaikaitis Liudvikas XV (Louis XV) tuomet buvo vos penkerių.

Galbūt todėl, kad augo chaotiškoje aplinkoje, matė vien lengvabūdiškas linksmybes, vėliau Liudvikas XV valstybės reikalams skirdavo labai mažai dėmesio. Laiką leisdavo medžiodamas, iškylaudamas ir puotaudamas su favoritėmis.

Didžiulę finansų krizę Prancūzijoje sukėlęs Liudviko XV valdymas tapo lemtingu šiandien gerai žinomai moteriai – markizei de Pompadour.

Vienuolika metų jaunesnę madam karalius pamatė viename pokylyje ir susižavėjo jos grožiu. Netrukus Jeanne Antoinette (toks tikrasis markizės vardas) persikraustė į Versalio rūmus ir tapo Liudviko XV favorite. Nors ne pirmąja, pačia svarbiausia ne tik valdovui, bet ir rūmams bei visai valstybei.

Švelniai rusvų plaukų vilioklė visų pirma pasirūpino savo giminaičiais: suteikė jiems kilmingus titulus, paskui ėmė kištis į politinius valstybės reikalus. Karalius klausydavo jos patarimų ir aklai pasitikėjo, o nuo susirgusios nesitraukdavo nė žingsnio.

Žavėjo išradingumu

Kodėl Liudvikas XV taip pamilo markizę?.. Jiedviem susitikus, karalių patraukė moters jaunystė ir grožis. Tačiau kaip de Pompadour sugebėjo išlikti svarbi valdovui beveik dvidešimt metų?..

Moteris nujautė, kad malonumais persisotinusį monarchą reikia nuolat stebinti. Ji keisdavo perukus, makiažą, stilių, drabužius. Tai virsdavo gundančia nimfa, tai drovia piemenaite, tai šalta kilminga ponia. Kaip įmanydama linksmino karalių dainomis, šokiais. Daug skaitė, domėjosi filosofija, menu, pasauliu, politika, todėl Liudvikui XV buvo įdomu su ja kalbėtis. Kartu jie net jodavo į medžioklę, žaisdavo kortomis, prižiūrėdavo dvarų statybas.

Sumani madam samdė tapytoją François Boucher‘ą, kad šis vieną po kito tapytų jos portretus, kuriuose būtų išryškinti tik dailiausi bruožai. Į karalių, vaikščiojantį po rūmų menes ir koridorius, nuo sienų žvelgdavo svajingos, viliojančios favoritės akys, o aistringą glėbį primindavo apnuoginti markizės pečiai.

Be to, madam de Pompadour suprato dar vieną labai svarbų dalyką: ji privalo gerbti Prancūzijos karalienę Liudviko XV žmoną Marie Leszczyńską ir tik gražiai apie ją kalbėti. Karalienė žinojo, jog pagal tuomečius rūmų papročius vyras neišvengiamai turės favoritę, ir sakydavo, kad geriau ja būtų markizė de Pompadour.

Vis dėlto nieko nėra amžina. Laikui bėgant, markizės sveikata prastėjo. Žaviu raudoniu degantys skruostai išblyško. Matydama, kad karalius dairosi į jaunesnes merginas, de Pompadour pasisiūlė surasti ir išauklėti naują favoritę. O ji ir karalius iki pat markizės mirties liko artimais draugais.

► Anita Garibaldi

Vieną rudens dieną Pietų Brazilijos pakrantėje, Santa Katarinos lagūnoje, prišvartuoto laivo deniu vaikščiojo tvirtas skvarbių akių vyras. Vargu ar girdėdami sunkius narsiojo italų kariškio ir politiko Giuseppe‘ės Garibaldi‘žio žingsnius įgulos nariai galėjo įtarti, kad jis svajoja apie... tikrą meilę.

Trisdešimtmetį perkopęs Garibaldi‘is visa širdimi troško mylėti ir būti mylimas. Jam nereikėjo lengvabūdiškų nuotykių, akis temdančios kūniškos aistros. Vyras norėjo turėti draugę, bendražygę.

Vaikštinėjant deniu ir pro žiūronus besidairant po apylinkes, jo akys užkliuvo už jaunos merginos, stovinčios prie vieno namo. Nuojauta kuždėjo, kad reikia tučtuojau eiti ieškoti nepažįstamosios. Taip Giuseppe Garibaldi susipažino su Anita, būsimąja žmona, brangiausia gyvenimo moterimi ir ištikimiausia drauge.

Matyt, jiedu išties buvo vienas kitam skirti, nes Anita akimirksniu įsimylėjo Giuseppe‘ę Garibaldi‘į. Netrukus pora išplaukė laivu ir kartu stojo į mūšius. Kariškio svajonė išsipildė – gyvenimas jam padovanojo bendražygę.

Dailaus, tvirto sudėjimo juodaplaukė Anita ne kartą buvo išsitraukusi kalaviją, puikiai jodinėjo (sklido kalbos, kad tai ji išmokė vyrą meistriškai valdyti žirgus). Pasakojama, jog kartą buvo patekusi į priešų nelaisvę, jai grėsė mirtis. Drąsi moteris nusprendė bėgti. Kelias savaites klaidžiojo miškais, kol grįžo pas vyrą.

Išsigandęs, kad gali netekti žmonos, G. Garibaldi per mūšius vis dažniau prašydavo jos likti nuošalyje. Tačiau užsispyrėlė retai kada klausydavo mylimojo žodžių.

Dovanojo švelnumą

Nors dienų dienas leisdavo karo stovyklose, mūšio laukuose, gebėjo sutramdyti ir nuraminti įsibaiminusius kareivius, nebijojo pakelti ginklo, Anita Garibaldi spinduliavo švelnumu. Didžiulės rudos svajingos moters akys žavėjo ne vieną vyrą. Kartą Giuseppe‘ės Garibaldi‘žio draugas yra pasakęs: „Ji stipri ir drąsi kaip vyras, tačiau kerinti ir švelni kaip trapiausia moteris. Žiūrėdamas, kaip drąsiai ir energingai Anita mosuoja kalaviju, negali atsistebėti, kad tai daro miela, švelni, svajinga rudakė.“

Moteris revoliucionieriui padovanojo keturis vaikus ir laukėsi penktojo. Deja, užsikrėtė maliarija ir, ligai komplikavusis, mirė. Pasakojama, kad kariškis žmonai liko ištikimas kūnu ir siela iki gyvenimo pabaigos.

Nesunku suprasti, kuo ši moteris politikui buvo ypatinga. Kaip kartą sakė jis pats, „kai sutikau Anitą, jau buvau patyręs, kad gražių moterų pasaulyje apstu, bet tikrą, nuoširdžią draugę rasti be galo sunku. Sutikus tokią, negalima prarasti.“

► George Sand

Apie XIX a. vidurį Paryžiuje kirtosi garsiausių pasaulio menininkų keliai. Literatūriniuose salonuose buvo galima sutikti rusų rašytoją Ivaną Turgenevą, prancūzų poetą Alfredą de Musset ir romanistą Honoré de Balzacą, vengrų kompozitorių Franzą Lisztą, lenkų pianistą virtuozą Frédéricą Chopiną.

Alfredą de Musset ir Frédéricą Chopiną – romantiškiausiais ir genialiausiais tuo laikotarpiu vadintus vyrus – siejo ne tik Paryžius ir menas. Jiedu abu mylėjo skandalingąją rašytoją George Sand. Romanas su prancūzų poetu truko vos dvejus metus, o dešimt žiemų su ja praleidusiam kompozitoriui rašytoja buvo svarbiausia gyvenimo moteris.

Jiedu susitiko vakarėlyje F. Liszto mylimosios namuose, į kurį, tiesą sakant, pianistas atėjo tik iš nuobodulio (į buto langus jau antra diena barbeno lietaus lašai, ir jautrios sielos menininkui pasidarė nyku).

Svečiams išsiskirsčius, F. Chopiną apėmė pakili nuotaika ir jis ėmė skambinti fortepijonu. Baigęs kūrinį, pamatė įsmeigtas tamsias akis. Kompozitoriumi gėrėjosi žymioji George Sand.

Laisva būti kitokia

Muzikas rašytojos asmeniškai nepažinojo. Buvo girdėjęs apie jos kūrinius ir kelis audringus meilės romanus. Tuomet netgi pagalvojo, kad ši keistų akių moteris tamsiais plaukais yra negraži, net atstumianti.

Vis dėlto „gražus kūnas žavi trumpai, nes jis neatspindi žmogaus sielos“, – yra sakiusi George Sand. Jos žodžiai nėra tušti, geriausias to įrodymas – beribė F. Chopino meilė.

Kuo aristokratišką, perdėm mandagų, smulkmenišką, padebesiais skraidžiojantį kompozitorių užbūrė garsiai kalbanti, nepadorius juokelius laidanti, vyriškus kostiumus vilkinti ir tabaką šniaukščianti rašytoja? Ir net įkvėpė kurti...

Pasakojama, kad romantiškąjį muziką žavėjo George Sand aistra kūrybai. Žaibuojantis temperamentas ir vidinė laisvė. Labai jauna ji buvo ištekinta už bajoro Casimiro Dudevant‘o ir pagimdė jam du vaikus, bet pradėjo bodėtis namų šeimininkės pareigų. Vieną dieną ėmė rašyti knygą, o netrukus susidėjo daiktus ir išvažiavo. Pasikeitė vardą (pakrikštyta Amantine Lucile Dupin), oficialiai išsiskyrė su vyru ir mėgavosi bohemišku gyvenimu.

Kita vertus, kalbama, kad Frédéricas Chopinas buvo iš tų vyrų, kuris, užuot globojęs savo moterį, pats nori būti saugomas ir trokšta rūpesčio. Matyt, tikėjosi, kad nuo gyvenimo negandų pasislėps už tvirtos maištininkės pečių.

Deja, jo norams išsipildyti nebuvo lemta. Vos prasidėjus pirmiesiems džiovos požymiams, George Sand mylimasis ėmė erzinti. Ji nenorėjo aukotis ir likti su ligotu, kaprizingu silpstančiu vyru. Dešimt metų liepsnojęs romanas užgeso.

► Ponia Hitchcock

Alfredas Hitchcockas visa širdimi mylėjo kiną. Galima sakyti, filmai buvo jo gyvenimas. Vienas talentingiausių ir įtakingiausių kino režisierių ištisomis naktimis kurdavo scenarijus. Per savo filmų premjeras, likus kelioms paskutinėms minutėms, išbėgdavo iš kino teatro salės ir pridėjęs prie durų ausį laukdavo žiūrovų reakcijos.

Norėdamas nufilmuoti kuo tikroviškesnę sceną, griebdavosi net ir nelabai gražių gudrybių. Pavyzdžiui, kai aktorė Elsie Randolph prasitarė paniškai bijanti ugnies, paprašė techninio darbuotojo, kad šis prileistų į telefono būdelę dūmų, ir pasirūpino, kad moteris joje užstrigtų.

Kalbama, kad kino kūrėjas buvo nemalonus tipelis: neurotiškas, užsispyręs, griežtas, priekabus. Mylėti tokį vyrą turėjo būti sunku. Ir vargu ar jis penkiasdešimt ketverius metus būtų dalijęsis vienu stogu su kita moterimi, ne Alma Reville.

Smulkutę rudaplaukę A. Hitchcockas sutiko vienoje kino kompanijoje. Jauna moteris jau dirbo režisieriaus pavaduotoja, redaktore, o jis dar tik buvo bepradedąs karjerą. Kaip pasakojo žurnalistas Stephenas Rebello, asmeniškai kalbėjęsis su siaubo filmų meistru, „Alfredas ir Alma buvo išskirtinės asmenybės. Stebuklas, kad jiedu susitiko. Šie žmonės vienas kitą suprato be žodžių ir dalijosi kino aistra.“

Išmintinga kolegė

Kolegos ir draugai stebėjosi A. Hitchcocko drąsa, kai šis, norėdamas surinkti pinigų filmui „Psichopatas“ kurti, užstatė visą šeimos turtą. Nesėkmės atveju jie būtų likę be namų... Žmonės dar labiau stebėjosi tuo, kad Alma palaikė šį sprendimą. Buvo kalbama, kad moteris tvirtai tikėjo vyro sėkme.

Daug vėliau, kai Hitchcockų dukra Patricia išleido atsiminimų knygą, paaiškėjo, kad ne vieną drastišką, ekscentrišką idėją kino kūrėjui pasiūlė žmona. Alfredas besąlygiškai ja pasitikėjo. Nežinia, ar todėl, kad mylėjo, ar kad be Almos pagalbos jo darbai greičiausiai nebūtų tokie geri. Nors fotografams pozavo ir interviu dalijo jis, žmona prie filmų kūrimo, scenarijų rašymo prisidėdavo ne mažiau nei pats režisierius.

Manoma, kad ponia Hitchcock netgi išpūtė burbulą iš paskalų, kad jos vyras jaučia aistrą šviesiaplaukėms aktorėmis. O gal ir mezga su jomis romanus?! Moteris žinojo svarbiausią populiarumo Holivude taisyklę – geriau blogos kalbos nei tyla.

Režisierius vertino žmonos pagalbą. Atsiimdamas apdovanojimą už nuopelnus kinui, sakė: „Noriu padėkoti keturiems žmonėms, kurie mane įkvėpė, vertino, drąsino ir padėjo. Mano filmų redaktoriui, scenaristui, mano dukters mamai, nuostabiai kulinarei. Visus juos galiu pavadinti vienu vardu – Alma Reville Hitchcock.“