Motinų nemylėtos dukros (II): 7 savigydos strategijos

Pirmąją straipsnio dalį apie psichologines asmenybės žaizdas, su kuriomis susiduria motiniškos meilės nepatyrusios moterys, skaitykite čia: Motinų nemylėtos dukros (I): 7 jų psichologinės žaizdos

Antrojoje portale „Psychology Today“ publikuoto straipsnio dalyje psichologė Peg Streep pasakoja, kokiais būdais įmanoma save pakeisti ir pateikia septyniais savigydos strategijas.

„Kodėl įveikti šias psichologines žaizdas yra taip siaubingai sunku?“ – parašė man viena moteris, perskaičiusi pirmąją straipsnio dalį. Jai 45-eri ir, kaip ji pati pasakojo, šiuo metu ji pati yra mama bei turi nuostabų vyrą.

„Aš protinga, disciplinuota ir išsilavinusi, puikiai suprantu, kap toksiški mano ir mamos santykiai paveikė mano psichologiją. Tačiau kartais atrodo, kad šios žaizdos tiesiog yra stipresnės už mane. Kodėl kartais vis tiek dar jaučiuosi lyg esanti emocinio karo zonoje?“ – toliau klausia minėta skaitytoja.

Kaip rašo garsūs psichoterapeutai Judith ir Alanas Shore'ai, mokslas jau įrodė, jog ankstyvosios mūsų vaikystės patirtys – tai kartu emociniai ir neurologiniai įvykiai. Jų žodžiais tariant: „Ankstyvosios prieraišumo patirtys, taip pat emocijos ir iš jų kylantys jausmai kartu suformuoja ir mūsų pasąmonę, taigi mūsų smegenyse „įrašoma“ informacija, kurios sąmoningai net nesuvokiame, nes šie „pasąmoniniai prisiminimai“ mūsų smegenyse „įsirašo“ dar tuomet, kai sąmonė nėra susiformavusi (kūdikystėje), tačiau vėliau būtent per juos reaguojame į visas gyvenimo situacijas“.

Tarkime, jei kūdikystėje patyrėte meilę, patikimumą ir pasitikėjimą, tuomet ir jūsų pasąmonė atitinkamai meilę ir santykius sies su rūpesčiu, apsauga, ištikimybe ir supratimu. Deja, nuolat kritikuojamų, atstumtų ir nemylėtų dukrų „pasąmoniniai prisiminimai“ yra visiškai kitokie.

Taigi, būtent dėl šių „pasąmoninių prisiminimų“, kurių sąmoningai net nesuvokiame, ir yra taip sunku išsigydyti įvairias psichologines žaizdas.

Psichoterapeutai aiškina, kad motinų nemylėtoms dukroms kartais sunkiai sekasi reaguoti į situacijas, kurios vienaip ar kitaip primena jų ir motinų ryšį, arba kai šios situacijos tam tikru būdu sureaguoja su minėtais „pasąmoniniais prisiminimais“.

Tai strategijos moterims, kurios nuolat junta kiekvieną jų pasiekimą temdantį nepasitikėjimą savimi ir kurios galvoje nuolat girdi kritikuojantį ar žeminantį motinos balsą.

Aš pati tai puikiai suprantu, nes taip pat turėjau nemylinčią motiną. Mano atveju, ūmi mano reakcija kyla tuomet, kai man artimi žmonės nepripažįsta ar atsisako diskutuoti apie tai, kad santykiuose atsirado problemų. Taip būna dėl to, kad aš visą vaikystę turėjau taikytis su savo motinos teisuoliškumu ir nenorėjimu pripažinti savo klaidų.

Vis dėlto per daugelį metų darbo su savimi ir savo pacientėmis aš supratau, kad šiuos „pasąmoninius prisiminimus“ galima ištraukti į dienos šviesą, o įsisenėjusius elgesio modelius dėl nepatirtos meilės vaikystėje įmanoma pakeisti per juntamą ryšį ir meilę, nukreiptą į kitus žmones.

Taip pat skaitykite: Psichologė Loreta Vaičaitytė: „Moteris kartais turi „išjungti“ pareigos jausmą ir pabūti savanaudė“

Todėl, remdamasi savo asmenine patirtimi, pasikonsultavusi su kitais specialistais bei pasimokiusi iš savo pacienčių gijimo istorijų, parašiau šias septynias savigydos strategijas, specialiai skirtas moterims, kurios vaikystėje jautė didžiulę ir gniuždančią motinos meilės stoką.

Tai strategijos moterims, kurios nuolat junta kiekvieną jų pasiekimą temdantį nepasitikėjimą savimi ir kurios galvoje nuolat girdi kritikuojantį ar žeminantį motinos balsą.

Išgirskite save

Vienas būdas nutildyti tą nuolatos girdimą balsą – tapti savo istorijos pasakotoja ir visas savo patirtis išsamiai užrašyti raštu. Tokiu būdu jūs savo tvarka išdėstysite ir pati geriau atsiminsite tam tikrus įvykius bei jų sukeltas emocijas. Iš esmės šis būdas padės nuspėti save ateityje ir suteiks jums savo gyvenimo kontrolę. Kuomet tam tikra patirtis turi struktūrą ir reikšmę, tuomet ir emocinis jos efektas yra geriau suvaldomas.

Taigi suaugusiai motinos nemylėtai dukrai, kurios požiūrį į save ir į santykius visą gyvenimą diktavo ryšys su mama, savo istorijos užrašymas gali tapti dideliu žingsniu į pagijimą. Tapusi savo gyvenimo rašytoja, taip pat išmoksite į savo gyvenimą žvelgti per savo, o ne per iškreiptą mamos perspektyvą.

Naudokite pozityvius atsiminimus

Pati pastebėjau, kad nuotraukos mums gali labai daug papasakoti: vienoje fotografijoje mačiau užfiksuotą mamos šaltumą veide, pamačiau, kad ta maža mergaitė, kurią ji laikė nemylima ir stora, iš tikrųjų nebuvo nei stora, nei nemylėta. Nuotraukose mačiau ir pati prisiminiau šviesią mane mylėjusių žmonių šypseną. O juk tokių žmonių turime visi: galbūt tai senelė, teta arba dėdė, gal kitas artimas giminaitis ar tiesiog vaikystės draugas. Pagalvokite, kodėl jie jus mylėjo?

Tapusi savo gyvenimo rašytoja, taip pat išmoksite į savo gyvenimą žvelgti per savo, o ne per iškreiptą mamos perspektyvą.

Jei jūsų „vidinis kritikas“ iškart pradės jus tildyti šaukdamas, kad taip mąstydama tik apgaudinėjate save ir iš tiesų jūsų niekas nemylėjo, tuomet paklauskite savęs: kodėl gi jie galėjo nemylėti ir kodėl jie turėtų apsimetinėti? Branginkite ir vertinkite savo prisiminimus. O kaskart suabejojusi savimi prisiminkite, kad jus supa daug jus mylinčių žmonių.

Imkite savo gyvenimą į rankas

Imkite savo gyvenimą į rankas ir sąmoningai įvertinkite visus jūsų netenkinančius santykius su žmonėmis. Paklauskite savęs, kodėl vis dar palaikote šiuos santykius: ar jums stinga drąsos iš jų išeiti? Ar šie santykiai kuria nors prasme primena jūsų ryšį su motina? Ar jaučiate, kad šiuose santykiuose bijote išreikšti tvirtą savo poziciją?

Sustokite ir pastebėkite

Prieš daugelį metų vienas psichoterapeutas man ištarė tris išmintingus žodžius. Jie skambėjo taip: Sustok. Pažiūrėk. Pasiklausyk. Jis turėjo omenyje, kad aš privalau susikoncentruoti ir atkreipti sąmoningą dėmesį į situacijas, kurios priversdavo mane pasijusti taip, kaip jaučiausi vaikystėje būdama ar bendraudama su mama.

Prieš daugelį metų vienas psichoterapeutas man ištarė tris išmintingus žodžius. Jie skambėjo taip: Sustok. Pažiūrėk. Pasiklausyk.

Vietoje to, kad leisčiau sau veikti „autopilotu“, taigi ūmiai reaguočiau, privalėjau išmokti sustoti ir paklausti savęs ne tik to, ką tuo metu jaučiu, bet ir – kodėl tai jaučiu: ar aš ūmiai reaguoju, nes ši situacija man primena santykius su mama? Ar aš tikrai šią situaciją suprantu ir matau aiškiai? Ar aš gerai suprantu, kokie ketinimai slypi po tam tikrais žodžiais, o ne tik girdžiu pačius žodžius?

Įsisąmoninkite naują pasaulio matymo perspektyvą

Vieno tyrimo metu buvo aiškinamasi, kaip tyrimo dalyviai reaguoja į negatyvias situacijas ir jų sukeliamas emocijas. Apie šį tyrimą dažnai pasakoju ir savo pacientėms, nes ir man pačiai ši strategija buvo naudinga.

Taip pat skaitykite: Psichoterapeutė Jolanta Bičkienė: „Vieną klastingiausių depresijos formų gali slėpti ir šypsena“

Akimirką pagalvokite: kai prisimenate kokį nors jums daug emocijų sukėlusį incidentą, ar pasineriate į jį taip, kad išgyvenate kartu ir visas tuo momentu patirtas emocijas, ar tiesiog matote save iš šono? Kokius klausimus sau užduodate, kai šį įvykį prisimenate: ar klausiate savęs, kas tuomet įvyko, ar klausiate savęs, kodėl tai įvyko?

Mano minėto tyrimo metu paaiškėjo, kad tie žmonės, kurie prisimindami tokius įvykius mato save iš šono ir klausia savęs, kodėl tai įvyko, geba kur kas lengviau susidoroti su neigiamomis emocijomis. Būtent dėl to šią strategiją siūlau išbandyti ir jums.

Žvelgdami per „kodėl“ perspektyvą, labiau koncentruositės į kitų žmonių ir savo motyvus. O juk rašant savo gyvenimo istoriją, labai svarbu suprasti, kodėl į kai kurias situacijas jūs reaguojate tam tikru būdu.

Sugebėjimas suvaldyti karo zoną

Nemylinčių motinų dukroms veikiausiai sunkiausia užduotis yra nusistatyti sveikas savo ir motinos santykių ribas, jei jos apskritai nori palaikyti kontaktą su jomis.

Mano praktika rodo, kad dėl vienokių ar kitokių priežasčių kontaktas su nemylinčia mama yra itin reikalingas daugeliui dukrų. Štai, kaip tai aiškino viena iš mano pacienčių: „Aš vis viliuosi, kad mano mama vieną dieną netikėtai pasikeis ir pradės su manimi elgtis gerai. Puikiai suprantu, kad tai tėra tuščios svajonės ir kad taip tikriausiai niekada nebus, bet šis noras mane tiesiog įtraukia. Ir vis tik kiekvieną kartą su ja pabendravusi aš net ir dabar, būdama suaugusi 35-erių metų moteris, pasijuntu tokia pat sugniuždyta, kokia jausdavausi tada, kai man buvo 15-ka“.

Būtent dėl to ir tvirtinu, jog ribas nusistatyti tiesiog būtina. Veiksmingiausia jas surašyti raštu, kartu pasidarius ir sąrašą dalykų ar elgesio šablonų, kurie jums atrodo nepriimtini. Surašykite viską taip aiškiai, kaip tik įmanoma tai padaryti.

Paleiskite tuščią viltį

Naujų ribų su motina nustatymas yra labai sunkus, bet labai reikalingas žingsnis, ypač, jei jūsų mama nepripažįsta savo klaidų ir nėra pasiryžusi „bendradarbiauti“.

Lygiai toks pats svarbus žingsnis – aiškus supratimas, kodėl jūs manote, kad šias ribas reikia nustatyti. Įvardinkite ar ant popieriaus užrašykite tikslias priežastis ir tai, ko iš šių santykių dar paslapčia tikitės. Būkite realistiška ir supraskite, kad ateityje ir vėl galite likti įskaudinta.

Dabar savęs paklauskite: ar ši mažytė jūsų širdyje vis dar rusenanti viltis tikrai verta visų įdėtų jūsų pastangų ir sugaišto laiko, kuomet stengėtės vienaip ar kitaip pamiršti savo vaikystės patirtis?

Atminkite, kad tik jūs pati galite nuspręsti, kaip ir ar apskritai toliau bendrausite su savo mama. Tačiau kartais verta suprasti, kad sugebėjimas priimti nesėkmę, taip pat yra kelionės dalis.

Daugelis mano išgirstų ir papasakotų istorijų liudija faktą, kad nemylinčių motinų dukros išties gali pagyti. Bent jau pagyti tiek, kad galėtų gyventi savo gyvenimą ir pačios jam vadovauti, kad galėtų mylėti ir būti mylimos. Patikėkite, jūs tikrai esate to verta!