Motociklu aplink pasaulį keliaujantis lietuvis sukrėstas – koks žmogus išrėžė šiuos žodžius: „Visus jus užkariausim“

Išvažiavau į septintą kelionės aplink pasaulį etapą

Pasiekęs patį piečiausią pasaulio miestą – Ušuają (Argentina) – ir sustojęs prie ženklo „The End of the World“, supratau, kad čia mano kelionė nesibaigia. Tai buvo tik vienas žemės kraštas. Tą akimirką sau aiškiai pasakiau: kitas šios kelionės etapas bus Europa ir Azija.

Buvo gaila atsisveikinti su savo patikimuoju BMW motociklu, tačiau grįžti namo dešimtis tūkstančių kilometrų tiesiog neturėjau nei laiko, nei galimybių. Siuntimas iš Ušuajos – miesto, esančio vos už 1000 km nuo Antarktidos žemyno – būtų buvęs per brangus.

Priešais mane laukė dešimtys tūkstančių kilometrų.

Teko priimti sprendimą ir parduoti motociklą šiek tiek „išprotėjusiam“ amerikiečiui, kuris kaip tik ieškojo transporto priemonės savo kelionei ilgiausiu pasaulio keliu – „Pan American“. Tik priešingai nei aš, jis šį kelią įveiks iš pietų į šiaurę.

Kitam kelionės aplink pasaulį etapui pasirinkau „Royal Enfield Himalayan“ motociklą. Nors šis motociklas gaminamas Indijoje, jis pasižymi dideliu patvarumu ir paprasta konstrukcija – jį lengva taisyti net ir pakelėje. Motociklą pakroviau į konteinerį Niujorke, o po maždaug mėnesio jį atsiėmiau Klaipėdos jūrų uoste.

Kelias dienas pasisvečiavęs pas tėvus ir atlikęs kelis būtinus motociklo remonto darbus, išvažiavau į jau septintą kelionės aplink pasaulį etapą. Išvažiavau iš mamos namų, o mano brolis Tomas prisijungė su savo motociklu – jis palydėjo mane kelis šimtus kilometrų.

Buvo gera pirmuosius kelionės kilometrus važiuoti ne vienam – šalia riedėjo ne tik motociklas, bet ir žmogus, kažkada nupirkęs man pirmąjį motociklą.

Išvykę iš Garliavos, tradiciškai pasukome Prienų link ir sustojome Čiudiškių kaime, prie senos sodybos, kur gimė ir augo keliautojas Matas Šalčius. Šis keliautojas dar 1929 metais motociklu iškeliavo iš Lietuvos į Indiją.

Mato Šalčiaus knyga „Svečiuose pas 40 tautų“ man buvo tarsi enciklopedija nuo mažų dienų. Dabar ir aš stovėjau ant Mato Šalčiaus namo slenksčio, o priešais mane laukė dešimtys tūkstančių kilometrų, sekant senuoju Šilko keliu.

Per Europą link Azijos

Šiame etape manęs laukė apie 7000 km kelias, kuris driekėsi per Lietuvą, Lenkiją, Slovakiją, Vengriją, Serbiją, Šiaurės Makedoniją, Graikiją, Turkiją, Sakartvelą ir Armėniją.

Kadangi dar būdamas paauglys buvau išmaišęs beveik visą Europą, šįkart važiavau be didelių sustojimų ir tik Graikijoje sulėtinau tempą. Man jau tapo įprotis, jei tik yra galimybė, privažiuoti ir iš arčiau pamatyti aukščiausius šalies, kalnyno, žemyno ar net pasaulio kalnus.

Per ankstesnius savo kelionės etapus motociklu „kopiau“ į vieną aukščiausių pasaulio ugnikalnių – Čimborasą Ekvadore (6263 m), stovyklavau aukščiausio Peru kalno Huaskarano (6768 m) papėdėje, o tolumoje stebėjau Akonkagvą (6967 m) Argentinoje. Žinoma, pirmasis mano tikslas Graikijoje buvo aukščiausias šalies kalnas – Olimpas (2917 m).

Pervažiavęs beveik visą Graikiją ir pasisvečiavęs pas savo pusseserę Aušrinę Atėnuose, įvažiavau į naktinį keltą, kuris plukdė į Graikijos salą Chiją, esančią visai netoli Turkijos krantų.

Neturėjau draudimo poliso, kuris reikalingas Turkijoje, todėl teko kelias dienas patyrinėti šią nuostabią salą, kol atėjo draudimo patvirtinimas. Nebuvau vienintelis keliautojas, kuris nepadarė „namų darbų“ – susipažinau tėvu ir sūnumi iš Meksikos, kurie taip pat motociklais keliauja po pasaulį. Su jais apvažiavome visą salą ir išragavome vietinį maistą.

Šiame etape manęs laukė apie 7000 km kelias.

Trumpa kelionė keltu – ir aš jau Turkijoje, Azijoje, ketvirtame mano aplankytame žemyne. Kelias tęsėsi per visą Turkiją, apie 2000 km: per Kapadokiją, Juodąjį kanjoną palei Eufrato upę. Kelias nuolat kilo aukštyn į kalnus, o kadangi jau buvo vėlyvas spalis, vietomis važiavau per pūgą.

Ties Turkijos ir Sakartvelo siena, aukštai kalnuose, jau stodavau kas 15 minučių – prie įkaitusio variklio šildžiausi rankas. Supratau, kad žiema čia atėjo greitai, todėl, išmaišęs kone pusę Sakartvelo, patraukiau į Armėniją.

Kadangi Armėnijos įstatymai leidžia iki 12 mėnesių šalyje palikti užsienietišką transporto priemonę, pagal kitų keliautojų rekomendacijas radau nuostabioje vietoje, kalnuose netoli Jerevano, įsikūrusį kempingą. Jo savininkė olandė už papildomą mokestį apsiima saugoti keliautojų transporto priemones. Ten mano motociklas ir pražiemavojo.

Skersai per Kaspijos jūrą

Pasaulis šiuo metu yra itin neramus – daug konfliktų, suvaržymų ir neapibrėžtumo. Todėl kitą savo kelionės etapą turėjau kruopščiai suplanuoti. Normaliais laikais kelionę aplink pasaulį galėčiau pabaigti per artimiausius 2–3 mėnesius, tačiau neturėjau jokio noro keliauti per Rusiją. Kitas galimas kelias vedė skersai Kaspijos jūra, per Vidurinę Aziją.

Tačiau Armėnija, į kurią buvau grįžęs jau pasibaigus žiemai, dėl neseno konflikto su Azerbaidžanu buvo visiškai uždariusi sienas. Teko vėl grįžti į Sakartvelą – pasirodo, ir Sakartvelas buvo uždaręs sausumos perėjimą su Azerbaidžanu.

Aš nepasidaviau: susitariau su kartvelu vilkiko vairuotoju, kad įkeltume motociklą į jo vilkiką (mat tik jiems buvo leidžiama kirsti sausumos sieną), o pats lėktuvu nuskridau į Azerbaidžaną ir ten atsiėmiau savo motociklą.

Apie mano klajones po Baku muitinę, bandant atsiimti sunkvežimiu atvežtą motociklą, būtų galima parašyti atskirą knygą. Trumpai tariant, galiausiai nusigavau iki paties muitinės viršininko. Pasidžiaugę, kokie geri Lietuvos ir Azerbaidžano santykiai ir kokia stipri mūsų tautų draugystė, kažkokiu būdu vis dėlto išvažiavau iš muitinės ir nulėkiau tiesiai į uostą, iš kurio jau tuoj turėjo išplaukti keltas į Turkmėniją.

Prie manęs prisėdo pagyvenęs vyrukas su „Adidas“ treningais.

Kai išgirdau, kad bilietų į keltą nėra, supratau, kad šiose šalyse iš oficialių darbuotojų, ko bebeprašytum, pirmas atsakymas beveik visada bus – NE. Ten už viską reikia kovoti. Pasirodo, bilietų buvo, o aš buvau vienintelis turistas visame kelte.

Dėl karo ir įtampos su Rusija daugybė vilkikų bando aplenkti Rusiją, todėl keltai skersai Kaspijos jūros – į Kazachstaną ir Turkmėniją – tapo itin populiarūs. Vargšai vairuotojai 40 laipsnių karštyje „kepė“ ištisas savaites, laukdami savo eilės į keltą. Per kelias dienas kelte susidraugavau su keliais vairuotojais, ir iki šiol palaikome ryšius.

Kaip tyčia, kelto oro kondicionierius buvo sugedęs. Viduje, kajutėse, tvyrojo tikra pekla – manau, virš 50 laipsnių karščio. Aplinkui – Kaspijos jūra (kuri iš tikrųjų yra milžiniškas ežeras), o už jos – tikrų tikriausia dykuma. Naktį teko temptis čiužinį į viršutiniame denyje esančią sraigtasparnio nusileidimo aikštelę ir ten pernakvoti.

Ryte mūsų laukė pusryčiai – visai kaip vaikų darželio laikais, dar prie sovietų: pieniškos dešrelės su grikių koše. Tą rytą sėdėjome kelte prie kavos ir šnekučiavomės su savo naujais draugais.

Prie manęs prisėdo pagyvenęs vyrukas su „Adidas“ treningais. Pokalbis buvo labai nemalonus – daug klausimų apie politiką, karą, Donaldą Trumpą ir Putiną. Vyrukas itin įdėmiai klausė mano atsakymų ir žiūrėjo man tiesiai į akis.

Baigiantis pokalbiui, jis galiausiai mestelėjo kažką panašaus į: „Visus jus užkariausim“, atsistojo ir nuėjo. Jam tik pasišalinus, mano naujasis draugas giliai atsiduso ir tarė: „Labai jau nedraugiškas pokalbis buvo, Laurynai… O ar tu žinai, kad čia buvo kelto kapitonas?“

Visus jus užkariausim.

Netrukus horizonte pasirodė žemė – artėjau prie vienos labiausiai pasaulyje uždarų šalių – Turkmėnijos krantų.

Antroji Šiaurės Korėja

Patekimas į šią itin mažai turistų lankomą šalį nėra paprastas. Reikalingas iškvietimas, o turistams leidžiama keliauti po Turkmėniją tik su valstybės patvirtintu gidu. Jis mane ir pasitiko vos išvažiavus iš kelto. Toliau laukė šesių valandų maratonas nuo langelio prie langelio – tvarkiau vizą, laikino motociklo įvežimo dokumentus, o galiausiai turėjau net gauti muitinės patvirtinimą žemėlapiui, kuriame pažymėjau savo planuojamą šalyje nuvažiuoti maršrutą.

Norėdamas sutaupyti pinigų ir turėti daugiau laisvės, susitariau, kad gidas keliaus ant galinės mano motociklo sėdynės. Vyrukas pasirodė ne pėsčias – atsivežė savo šalmą ir kantriai atlaikė kelias (pirmas tris) dienas 40–50 laipsnių karštyje, keliaudamas su manimi per Karakumų dykumą ant motociklo.

Turkmėnija, nors ir būdama itin uždara užsieniečiams šalis, vis dėlto nori kažkuo išsiskirti. Sostinėje Ašchabade iškilę daugybė paminklų ir didingų pastatų. Pavyzdžiui, oro uosto pastatas primena skrendantį paukštį, Švietimo ministerijos pastatas – knygą, o Sveikatos apsaugos ministerijos pastatas turi kobros formą.

Važinėdamas po sostinės gatves jaučiausi lyg kokiame utopiniame pasaulyje: plačios gatvės, marmuriniai pastatai ir paminklai, švara ir tvarka, tačiau daugelyje vietų buvau vienintelis turistas. Prezidentas ten vaizduojamas ant kiekvieno kampo tarsi Dievas, o tarp daugybės jo, švelniai pasakius, įdomių įstatymų yra ir toks, kad sostinėje automobiliai gali būti TIK baltos spalvos.

Pirmą kartą per visas savo klajones po pasaulį neturėjau daug laisvės – net ir viešbučiai buvo užsakyti už mane. Turiu pripažinti, kad tam, jog padarytų man dar didesnį įspūdį, jie parinko tikrai aukšto lygio viešbutį pačiame miesto centre. Apsidžiaugiau, kad tokiame viešbutyje pagaliau turėsiu gerą internetą, bet ir tai pasirodė esant tik utopija: nors telefone rodė pilnas „Wi-Fi“ padalas, internetas praktiškai neveikė. Taip buvo visoje šalyje.

Ketvirtoji diena Turkmėnijoje tapo tikra pekla žemėje.

Tik kitą dieną, nuvykęs į nuo centro tolėliau esančiame sostinės rajone veikiančią kavinukę, pirmą kartą gavau prisijungti prie „tikro“ – valstybės nevaržomo – interneto. Buvo keista iš naujo priprasti prie tokio paprasto dalyko kaip prisijungimas prie „Wi-Fi“. Neapleido jausmas, lyg užsiimčiau kažkokia nelegalia veikla.

Paskutinė, ketvirtoji diena Turkmėnijoje tapo tikra pekla žemėje. Toliau kepino iki 50 laipsnių karštis, o paskutiniai keli šimtai kilometrų link Uzbekistano sienos priminė Mėnulio kraterį. Ten, kur kadaise buvo asfaltas, žiojėjo iki pusės metro gylio duobės. Seni „gazikai“ ir „kamazai“ metė į orą juodus dūmus, maišėsi su kelio dulkemis, mašinos važiavo keliu, šalia kelio ir tiesiog per dykumą.

Net ir mano ištvermingasis gidas paskutinę dieną nebesėdo ant motociklo – jis nusisamdė vietinį vairuotoją ir automobiliu važiavo man iš paskos. Neslėpsiu, ir man buvo itin sunku. Dėl labai pavojingo kelio vilkėjau pilną motociklininko ekipuotę, smarkiai prakaitavau, o kadangi tai buvo paskutinė vizos galiojimo diena, privalėjau judėti į priekį – nebuvo kada ilsėtis. Pirmą kartą per visas savo klajones pasijutau silpnai – teko sustoti ir lįsti atsivėsinti į gido automobilį.

Gerai, kad turėjome vietinį vairuotoją – dar pasienio miestelyje spėjau susitvarkyti keletą reikalų. Panaikinau varvančio variklio tepalo problemą, pasigaminau antrą motociklo raktų kopiją.

Dar Azerbaidžane, atsiimdamas motociklą iš muitinės ir skubėdamas į keltą, buvau nusprendęs nelaukti kažin kur dingusio muitinės darbuotojo su mano raktais ir registracijos dokumentais. Išsitraukiau atsarginius raktus ir tiesiog išvažiavau iš muitinės.

Tokiose kelionėse kyla daugybė nenumatytų situacijų, todėl yra privalu turėti po dvi ar tris dokumentų ir raktų kopijas. Net ir piniginę turiu ne vieną – viena „plėšikams“, su netikromis vairuotojo teisėmis ir kreditinėmis kortelėmis, o kita – tikroji.

Įvažiuojant į Uzbekistaną tai buvo tarsi didelis laisvės gurkšnis. Muitininkai pasitiko plačiomis šypsenomis, iš karto pasidarėme po „selfie“. Muitinės procedūra užtruko vos 15 minučių, o pareigūnai dar vis atsiprašinėjo, kad man teks sumokėti valstybei lygiai vieną dolerį. Tai atrodė kaip juokas, palyginti su šimtais dolerių, išleistų už keturias tranzito dienas per Turkmėniją.

Uzbekistanas buvo tarsi atokvėpis po Turkmėnijos dykumų griežtumo. Čia vėl atsirado spalvingi turgūs, senamiesčiai ir gyvi pokalbiai.

Galėjau daugiau bendrauti su vietiniais ir pamatyti, kokie jie šilti žmonės.

Bucharoje ir Samarkande turėjau daugiau laisvės: apsistodavau nedideliuose nakvynės namuose, galėjau daugiau bendrauti su vietiniais ir pamatyti, kokie jie šilti žmonės. Nesvarbu, ar tai būtų hostelis, ar pakelės turgelis – visada atsirasdavo kas nors, kas pavaišindavo arbūzu, vynuogėmis, persikais ar kitomis gėrybėmis.

Pakelės užeigose sustojus pavalgyti, dažnai būdavau pakviestas sėsti ant tapčano – tokios pakeltos platformos, išklotos kilimais, ant kurios ir sėdima, ir valgoma. Ten, basomis, susėdus ratu, tarp plovo dubenų ir karštos arbatos, kalbėdavomės apie viską: nuo to, kiek čia šalta žiemą, iki to, ką žmonės žino apie Lietuvą (dažniausiai nieko – bet tada atsirasdavo proga parodyti mūsų šalį žemėlapyje).

Dauguma pagyvenusių žmonių čia dar gerai prisiminė sovietinius laikus, todėl žinia, kad esu iš „buvusios vienos šalies“, visada sukeldavo šiltą reakciją. Jie prisimindavo darbą Rusijoje, Kazachstane, Baltijos šalyse, ir visada sakydavo tą patį: „Žmonės visur geri. Politika – atskirai“.

Tačiau įsiminė vienas bendras bruožas – dauguma sutiktų ir kalbintų žmonių (išskyrus kelto kapitoną) itin neigiamai atisiliepė apie Rusiją.

Pamyro kelias

Pamyro kelias (oficialiai – M41 magistralė) – vienas aukščiausių ir įspūdingiausių kelių pasaulyje, vedantis per Pamyro kalnus Vidurinėje Azijoje. Jis jungia Tadžikiją ir Kirgiziją, o dažniausiai minimas maršrutas driekiasi nuo Dušanbės (Tadžikija) iki Ošo (Kirgizija), vietomis priartėdamas prie Afganistano sienos.

Kelias nutiestas sovietmečiu. Didžioji jo dalis vingiuoja aukštikalnėmis – daugiau kaip 3000 m aukštyje, o aukščiausias taškas – Akbaitalo perėja, pakylanti iki maždaug 4655 m virš jūros lygio. Danga dažnai duobėta, nemaža dalis atkarpų – žvyrkeliai. Aplink – plikos uolėtos kalnų viršūnės, ledynai ir reti, mažyčiai kaimeliai.

Tai kelias tikriems nuotykių ieškotojams: mažai civilizacijos, ilgi atstumai be degalinių ar parduotuvių, tačiau užtat – neįtikėtini peizažai, svetingi vietiniai ir jausmas, kad važiuoji „pasaulio stogu“. Čia prasidėjo viena įspūdingiausių mano kelionės atkarpų.

Tadžikijos sostinėje Dušanbėje susitikau su gidu, gimusiu ir užaugusiu Pamyro kalnuose. Jis man parūpino privalomą leidimą keliauti po Gorno-Badachšano autonominį regioną, nusidriekusį palei Afganistano sieną. Ruošiausi važiuoti sudėtingesne, ilgesne Pamyro kelio trasa – palei Vachano slėnį.

Tokių didingų kalnų nebuvau matęs dar nuo Patagonijos laikų.

Vakarieniaudami vietiniame restorane ilgai žiūrėjome į žemėlapį: klausiausi gido patarimų, įspėjimų ir dėliojau savo artimiausios savaitės ar dviejų maršrutą. Išgirstos detalės vertė permąstyti planus – pavyzdžiui, aukštai kalnuose tekančias upes reikia kirsti anksti ryte, nes saulei pakilus ir ledynams tirpstant, jos tampa itin pavojingos ir sraunios. Žemėlapyje žymėjausi šiuos pavojingus taškus – klaidos atokiuose kalnų keliuose gali brangiai kainuoti.

Ir tikrai – Pamyro kalnai nenuvylė. Tokių didingų kalnų nebuvau matęs dar nuo Patagonijos laikų. Judant link Afganistano sienos, kalnai vis didėjo, o nuostabūs vaizdai laukė už kiekvieno kelio posūkio. Po ratais keitėsi prastas asfaltas ir akmenuotas žvyrkelis, tačiau kiekviena nauja atkarpa atnešdavo ir lašelį adrenalino – keistą baimės ir euforijos mišinį.

Visur jautėsi didelė Kinijos įtaka. Iš Kinijos pusės be perstojo zujo pilni autovežiai, vežantys naujutėles elektrines kiniškas mašinas. Seną, duobėtą sovietinį asfaltą keitė naujas kelias – uolienas sprogdino ir trasą platino vien Kinijos kompanijos ir jų darbuotojai.

Čia vėl pasiteisino mano sutikto vietinio gido patarimai: vietomis kinų darbininkai sprogdina uolienas ir kelią uždaro valandų valandoms, kol išvalo visas nuolaužas. Dėl jo patarimų žinojau, kurias atkarpas reikia „peršokti“ dar iki pietų, o kurias geriau apvažiuoti kitu keliu.

Ties Chorogo miesteliu, kuris yra autonominės Gorno-Badachšano teritorijos sostinė, Pamyro kelias išsišakoja į kelias kryptis. Viena jų – pagridinis dar sovietų asfaltuotas kelias, kuriuo visas sunkusis transportas į ir iš Kinijos kyla gilyn į Pamyro kalnus. Aš pasirinkau rečiau naudojamą Vachano slėnio atkarpą, sekančią Panji upės vaga.

Leisdamasis į Vachano slėnį Tadžikijoje pirmą kartą taip arti pamačiau Afganistaną – mus skyrė tik srauni upė. Slėnio dugne driekėsi siaura žalia juosta su mažais kaimeliais ir laukais, o abipus jos stačiai kilo pilki, vėjuoti kalnų šlaitai. Už upės – kitas pasaulis: dulkiniais takais lėtai juda asilų karavanai, stūkso moliniai nameliai, kartais girdisi vaikų šūksniai iš kiemų.

Kartą per savaitę Tadžikijos teritorijoje atgyja labai savotiškas afganistaniečių turgus. Anksti ryte afganistaniečiai pereina dvi šalis skiriančią upę ir tiesiai iš jos įžengia į aptvertą, tadžikų kareivių saugomą aikštelę. Ten, tarp spygliuotos vielos ir kareivių postų, prasideda prekyba: vaisiai, arbatos, audiniai, buities smulkmenos ir viskas, ką jie atsineša iš kito upės kranto.

Apie šį turgų dar ryte išgirdau iš vietinių tadžikų, todėl tokios progos tikrai negalėjau praleisti. Afganistaniečiai pasirodė esantys labai šilti ir draugiški (išskyrus kelis talibus, kurie turbūt suprato, kad juos slapčia filmuoju), kelis kartus kvietė prisėsti prie pietų stalo, paragauti jų maisto. Jaučiausi, kad jiems buvau tiek pat įdomus, kiek ir jie man.

Kalnų upės slenis, kuriuo važiavau, buvo nusėtas kareivinių, pristatyta daug įtvirtinimų su šaudymo angomis, nukreiptomis į Afganistano pusę, o ginkluoti kareiviai, žygiuojantys keliu, tampa mano kasdienybe. Pirmą kartą gyvenime anapus upės pamačiau baltą Talibano vėliavą – toks vaizdas kėlė ir nejauką, ir labai aiškiai priminė, kokiame pasaulio paribyje važiuoju.

Bandyk tu po tokio vaizdo nuspręsti, ar žmogus tave tik šiaip stebi iš smalsumo, ar jau taikosi nušauti.

Tikrai nerekomenduočiau su atsivežtais žiūronais smalsauti ir stebėti, kaip gyvena afganistaniečiai anapus upės. Vienas sutiktas kolega motociklininkas iš Čekijos papasakojo istoriją: jis stovėjo ant upės kranto, ramiai stebėjo Afganistano pusę per žiūronus ir staiga pamatė, kad ten, kitapus, afganistanietis taip pat į jį žiūri – tik jau per ant šautuvo uždėtą optinį taikiklį.

Ir bandyk tu po tokio vaizdo nuspręsti, ar žmogus tave tik šiaip stebi iš smalsumo, ar jau taikosi nušauti. Po tokio trumpo pasakojimo žiūronus čekui grąžinau akimirksniu – savo „laimės“ ten bandyti visai nesinorėjo.

Kaimelių šiame kelyje nedaug, tačiau praktiškai kiekviename rasdavau nakvynę. Už maždaug 20 dolerių gaudavau kambarį su bendru vonios kambariu, o į kainą įeidavo ir vakarienė, ir pusryčiai. Tai buvo puiki proga pabendrauti su vietiniais ir susipažinti su kitais keliautojais. Daugiau nei savaitę nebeteko važiuoti vienam – kiekvieną dieną leisdavausi į kelią tai dviese, tai net keturių motociklininkų kompanijoje.

Vachano slėnis paliko neišdildomą įspūdį: srauni upė, anapus kurios gali stebėti afganistaniečių gyvenimą, o aplink – milžiniški kalnai su snieguotomis viršūnėmis. Vietiniai gyventojai itin draugiški – praktiškai kiekvienas pakelia ranką pasisveikinti, o pravažiuojant vaikams būtinai reikia duoti „penkis“. Net ir ginkluoti kareiviai, praleisdami tave kelyje, atiduoda pagarbą. Aš, šiaip jau iš juoko, jiems taip pat atsakydavau tuo pačiu.

Regionas itin atokus, kelis kartus teko lėtinti tempą ir ieškoti benzino. Mano bendrakeleivis turkų motociklinkas labai apsidžiaugė, kai panaudojau savo rusų kalbos įgūdžius ir iš vietinių gyventojų „iškaulijau“, kad mums parduotų benzino. Vietinis kaimo gyventojas ne tik pardavė degalų, bet ir pakvietė mus pernakvoti savo kalnų sodybelėje. Liepė žmonai užmesti malkų (džiovintas karvės mėšlas) ir tuoj pat paruošė mums vakarienę.

Kur buvęs, kur nebuvęs, jau temstant prisijungė ir mūsų belgas kolega. Paklausus, kaip jis mus rado šioje sodyboje, šis tik nusijuokė – vietiniai kaimo gyventojai iškart pasakė, kur apsistojęs lietuvis.

Kitoje kaimo pirkioje nusipirkome „Žigulinio“ alaus. Nors dar prieš kelias valandas neturėjome nei kur prisiglausti, nei pakankamai kuro, dabar vakare ramiai sėdėjome sodybelėje, tiesiai prie šniokščiančio kalnų upelio, o už nugaros kilo snieguotos Pamyro kalnų viršūnės – gyvenimas negalėjo būti geresnis.

Kai Pamyro kelias galutinai atitolsta nuo upės, jis stačiai ima kilti į kalnus – čia jau šimtus kilometrų nesimato nei gyvos dvasios. Vietomis kalnų perėjos siekia daugiau kaip 4000 metrų virš jūros lygio. Prisiminiau savo problemas dėl aukštuminės ligos dar iš Pietų Amerikos kelionių, kai vienas vienutėlis stovyklavau aukščiausio Peru kalno Huaskarano papėdėje, virš 4000 metrų.

Dėl nepakankamos aklimatizacijos naktį pasidarė bloga, tad trečią rytą teko pakuotis palapinę ir kalnų serpantinais leistis motociklu žemyn, iki maždaug 2500 metrų aukščio, kad vėl pasijusčiau normaliai.

Šį kartą jau buvau „pamokytas gyvenimo“ – daugiau kaip savaitę skyriau aklimatizacijai, tačiau 4600 metrų virš jūros lygio vis tiek darė savo. Jėgų nepridėjo ir apsinuodijimas maistu – per paskutines keturias dienas, rodos, kelią „paženklinau“ kas 20 kilometrų. Laimė, kolega turkas – nemažai pasaulio matęs alpinistas – pavaišino mane vaistais nuo aukštuminės ligos, ir pamažu vėl atsigavau.

Nors buvo liepos mėnesio pabaiga, aukštai kalnuose temperatūra tesiekė vos kelis laipsnius šilumos. Buvo atgaiva pakeliui pasitaikiusioje jurtoje pasisvečiuoti, sušilti prie karštos arbatos ir užkąsti duonos su sviestu ir, berods, jako pieno ir jogurto mišiniu. Iš pasikeitusių vietinių gyventojų bruožų supratome, kad artėjame prie Kirgizijos. Sieną kirtome vienoje aukščiausių pasaulyje pasienio perėjų (apie 4280 m) ir pamažu pradėjome leistis į slėnį.

Juokingiausia, kad pirmi sutikti žmonės, kirtus Kirgizijos sieną, buvo du maždaug 8 ir 10 metų berniukai, sėdintys ant asiliuko. Jie pasitiko mane, sustoję vidury kelio, ir stabdė labai rimtais veidais – tarsi būtų policininkai.

Aš sustojau, jie iškart pasisveikino, sukirtom rankom, sužinojau jų vardus, paklausiau, koks asiliuko vardas. Atrodė, pokalbis jau ir baigėsi, bet sakau: „Einam lenktyniauti?“ Berniukas nė akimirkos nedvejojo – apsuko asiliuką, pliaukštelėjo jam per šoną ir taip mes ėjome lenktynių: aš ant motociklo, o du berniukai ant asiliuko. Tokios nesuplanuotos akimirkos ir yra tai, kas mane labiausiai „veža“ kelionėse.

Galiausiai pasiekiau Ošo miestą, kuris daugeliui keliautojų tampa vartais į Pamyro kelią arba iš jo. Ten palikau motociklą žiemoti pas kitų keliautojų rekomenduojamą amerikietį, vedusį kirgizę ir turintį motociklų remonto dirbtuves.

Motociklas po tūkstančių kilometrų bekelės nereikalavo sudėtingų darbų, tačiau palikau nemažą einamųjų darbų sąrašą – pavasarį sugrįžęs tęsiu kelionę į Kiniją, Tibetą ir Nepalą.

Pamyro kelias man liko ne tik kaip viena gražiausių, bet ir kaip viena intensyviausių kelionės atkarpų: aukštis, šalčiai, ligos, netikėti pavojai, bet kartu – upės, kalnai, vaikai ant asiliukų, kareiviai, mojuojantys iš postų, ir žmonės, kurie, turėdami labai nedaug, vis tiek sugeba pasidalinti šiluma, stogu virš galvos ir dubenėliu karšto maisto.

Važiuodamas šiuo „pasaulio stogu“ supratau, kad būtent tokios vietos ir tokie susitikimai labiausiai keičia keliautoją – ne tik maršrute, bet ir viduje.

Kitas etapas – HIMALAJAI!