Motociklu Europą išmaišiusi D. Meilūnė: „Vyrai mano, kad tai ne moterų reikalas“

Nors Deimantė išmaišiusi motociklu beveik visą Europą, lyg tyčia keliaujant su vaiku iš Anglijos į Lietuvą Belgijoje subyrėjo galinis guolis. Ir dar autostradoje, kur intensyvus eismas! Išniro drąsos nesuteikiantis prisiminimas, kad būtent panašioje situacijoje žuvo keli eismo dalyviai. Kiek drąsiau Deimantė pasijuto, kai sustojo taip pat „Harley-Davidson“ vairuojantis nepažįstamasis, – kartu laukti policijos pagalbos buvo smagiau. Remontas po darbo valandų pasilikusio Belgijos meistro servise, kitą dieną motociklu septyni šimtai penkiasdešimt kilometrų, nusidriekusių per tris šalis, – ir Deimantė su sūnumi laimingai pasiekia senelių namus Ukmergėje.

Kodėl rinkotės „Harley-Davidson“ kompaniją – suviliojo legenda?

Būtent todėl iš pradžių ją ignoravau. Norėjau motociklo, kurį galima perdaryti, paversti savitu. Bandžiau modelį po modelio, kol pažįstamas pasiūlė pasėdėti ant ką tik įsigyto „Harley-Davidson“, – oho, kaip gerai pasijutau! O kai pamačiau „Sportster“ – supratau, kad tai mano motociklas. Toks traktorius, jame beveik nieko nėra, todėl galima smarkiai tiuninguoti, be to, taisyti lengviau. Maniškis mažesnis už įprastus „Harley-Davidson“, nes skirtas važiuoti ir siauromis miestų gatvėmis. Šis modelis nėra patogus įveikti didelius atstumus. Bet noriu įrodyti sau ir kitiems, kad nesvarbu, koks motociklas, – keliauti gali bet kuo. Man patinka iššūkiai, sau jau įrodžiau, kad stabdžiai – tik mūsų galvoje.

Išlaikiau vairavimo egzaminą, kai naujutėlaitis motociklas jau laukė garaže. Pirmoji ilga solo kelionė – į Barseloną. Beveik dvi savaitės važiavimo buvo sunkios tiek emociškai, tiek fiziškai. Bet pajutau, kad viduje paaugau. Norėjau įrodyti sau ir kitiems, kad galiu, kad esu stipri, – ir įrodžiau. Ir lijo, ir sniegas kalnuose pasitiko, ir pasiklydau – tai buvo drąsus žingsnis, juolab kad tada dar nieko nesupratau apie motociklus, turėjau tik kišeninį peilį (juokiasi).

O dabar suprantate?

Grįžusi pakeičiau tepalus ir galinius stabdžius – pažįstamas paaiškino, kaip. Visgi peilis pravertė vienos kelionės metu, kai užstrigo beraktis degalų užraktas. Norint įsipilti benzino, tuo peiliu teko kas kartą ardyti baką.

Moteris ant motociklo – greičiausiai esate nulydima susižavėjusiais žvilgsniais?

Dažnai, bet ne visada. Ypač motociklais nevažinėjantys vyrai mano, kad tai ne moterų reikalas, – ir tą net pasako, ne tik nulydi nedraugišku žvilgsniu. Kai nusipirkau motociklą, mūsų pažįstami kalbėjosi apie pirkinį su mano vyru, o ne su manimi. Bet dabar kalbasi ir su manimi (juokiasi).

Štai kartą atlekiam su vaiku per liūtį prie kelto, ir suprantu, kad manęs neįleidžia tyčia, – turėjau laukti eilėje beveik valandą su sunkvežimiais, vilkikais ir šiukšlių mašinomis.

Bet juk galioja nerašyta taisyklė – į keltą motociklai įvažiuoja be eilės!

Neretai jaučiu tokį pagiežingą „...važinėja čia su „Harley“...“

Kaip iš viso sugalvojote, kad jums reikia motociklo?

Mūsų santykiai su vyru jau metų metus buvo atšalę, todėl nusprendėme nusipirkti motociklus, tikėdamiesi, kad bendra aistra vėl suvienys. Jis – puikus tėtis ir žmogus, mudu turime nuostabų sūnų, sukūrėme namus, įsigijome šunį ir du motociklus, bet dvasios ryšio nebuvo. Gal net nuo pat pradžių tiesiog pasidavėme santykių inercijai: draugauji – tai reikia tuoktis. Gyvenau taip, kaip iš manęs tikėjosi artimieji ir visuomenė. Bet tai nebuvau aš, nebuvau laiminga. Tą dar stipriau pajutau įsigijusi motociklą ir išgirdusi, kad žuvo keli pažįstami: pasidarė ypač aišku, koks gyvenimas trumpas ir kad aš nenoriu jo švaistyti. Su vyru prieš kelerius metus nusprendėme išsiskirti.

Kaip keista, žinia apie žuvusius motociklininkus tarsi kaip tik turėjo nuteikti elgtis dar atsargiau – ne skirtis ir lakstyti motociklu, o nerti vąšeliu, pavyzdžiui?

Labai gerai moku nerti vąšeliu ir megzti – didžiausioje Jungtinės Karalystės tekstilės parodoje „National Knitted Textile Award“ esu laimėjusi prizą už savo kolekcijos „Identity“ modelius (kvatoja).

Ką veikiate dabar, kiek motociklo jūsų kasdienybėje?

Dabar motociklas – visas mano gyvenimas, net ir darbas. Pradėjau dirbti su motociklų, vairavimo drabužių, aksesuarų, navigacijos kompanijomis. Su slapyvardžiu „Tomboy_a_bit“, lietuviškai reiškiančiu – „truputį berniokiška“, kuriu instagramo, „YouTube“ turinį, fotografuoju ir filmuoju.

Kad reklamuojate šalmą ar aprangą – suprantama, o kaip reklamuosite guolį ar duslintuvą?

Kaip tik šiandien įkėliau naują post’ą apie „Vance & Hines“ kompaniją, kuri gamina duslintuvus, daugiausia – „Harley-Davidson“ motociklams. Galima reklamuoti ir padangas, ir posūkius, išskirtinių, nišinių detalių gamintojai jau kreipiasi į mane. Kaip influencerė turiu galimybę pasinerti į nuotykį visokiais motociklais – bandžiau „Ducati“, BMW, „Yamaha“, KTM, „Husqvarna“, „Kawasaki“, „MV Agusta“, „Indian“. Dalyvauju įvairiuose su motociklais susijusiuose renginiuose, kelionėse, lenktynėse, treniruotėse.

Tai motociklus keičiate lyg batelius?

Galima sakyti ir taip. Motociklų kompanijos leidžia keliauti į kitas šalis arba duoda išbandyti motociklą ten. Štai su BMW 1250R, kurį penkioms dienoms gavau Milane, važiavau į Šveicariją atlikti Džeimso Bondo šuolio su guma virš Verzasca Dam užtvankos. Norėjau nugalėti dar vieną savo – aukščio – baimę. Atsistojusi ant TO laiptelio negalėjau net į apačią pažiūrėti, bet pagalvojau, kad nenušokusi graušiuosi visą gyvenimą. Todėl įkvėpiau ir šokau. Brolis įteikė tokią dovaną.

Tai brolis – irgi nurautas! Kaip jaučiasi jūsų tėvai?

Taip, jis irgi keliauja, šokinėja su guma, važinėja motociklu. O tėvai mus palaiko. Motociklas atėjo iš vaikystės, nes tėtis mus vežiodavo, su mama jiedu keliaudavo motociklu ir už Lietuvos ribų. Tėtis su savo „Jawa“ yra nurūkęs į Sankt Peterburgą. Šis miestas dabar – ir mano kelionių sąraše, nes nuo mažens žiūrinėdavau tėčio parvežtus atvirukus, o rusų kalbą išmokau per atostogas Vilniaus gatvėse. Kai matydavau motociklus, visuomet galvodavau, kad noriu sėdėti prie vairo, o ne gale.

Kodėl išvykote į Angliją? Kaip praėjo daugeliui sudėtingas įsikūrimo periodas?

Prieš septyniolika metų Lietuvoje buvau baigusi verslo administravimo studijas, tada su būsimu vyru nusprendėme pasidairyti kitoje šalyje. Pusmetį praleidome Norvegijoje, paskui atvykome į Angliją. Niekada nesijaučiau emigrante svečioje šalyje, greičiau turiste (juokiasi). Juk dabar visas pasaulis – emigrantai. Mano įdomiausi ir šauniausi sutikti žmonės yra būtent tie, kurie pagyveno ne vienoje šalyje. Iš pradžių Anglijoje dirbome fabrike, prie žurnalų pakavome žaisliukus. Paskui įsidarbinome agentūroje, kuri kasdien siūlydavo vis kitokį darbą, taip per pusmetį pabuvau gėlininke, valytoja su pačia linksmiausia angliška komanda, dirbau kvepalų fabrike, padavėja viešbučio pusryčių bare – buvo labai įdomu. Dar vėliau dirbau vadybininke degalinėje, bet didžiausias mano noras buvo studijuoti drabužių dizainą. Tą ir padariau Esekso universitete. Buvau viena geriausių studenčių, mano drabužių kolekcijas publikavo „Observer“, „British Airways High Life“, „Guardian“, „Daily Express“, „London Evening Standart“ žurnalai bei itališkasis „Vogue“. Studijos pakeitė mano požiūrį ne tik į drabužius, bet ir į viską. Todėl pradėjau fotografuoti, nes norėjau vaizdo pagal save. Niekur veltui nepraleidau laiko – įgūdžiai praverčia dabartinėje veikloje.

Iš kur toks ramus teigiamas nusiteikimas?

Savo istorija dalijuosi norėdama įkvėpti kitus, nes moterys daug ko neišdrįsta padaryti – tokia ir aš buvau. Gyvenau „kaip reikia“ – visi patenkinti aplinkui, tik ne aš. Žmonės rašo, kad mano instagramo paskyra įkvėpė keliauti ar net keisti profesiją, gyvenimą.

Pritrauki tai, apie ką mąstai. Ne veltui sakoma, kad bėda viena nevaikšto. Tačiau iki tokio supratimo turėjau subręsti. Ir gana sudėtingai. Sirgau depresija, bijojau gyventi, patyriau panikos priepuolių.

Kai buvo vos vienų, per metus sūnui buvo atliktos trys operacijos. Kad jos nėra itin sudėtingos, tada taip neatrodė. Tada sužinojau, kad tėtis susirgo vėžiu, – ačiū Dievui, šiandien jis stiprus ir tvirtas. Mano vyro darbas toks, kad jam reikėdavo išvykti kelioms savaitėms į kitą šalį, aš vakarais dar dirbdavau restorane, kad galėčiau susimokėti už studijas. Teko suktis, bet jaučiausi stipri, kol neprasidėjo panikos priepuoliai, imdavo trūkti oro ir manydavau, kad mirštu. Gal pusmetį gėriau vaistus, paskui nusprendžiau toliau tvarkytis pati. Susisiekiau su sena pažįstama, tuomet Lietuvos sveikuolių asociacijos viceprezidente Sigita, ji man atsiuntė sveikatingumo planą savaitei ir ėmiau jo laikytis. Mečiau rūkyti, visai atsisakiau alkoholio ir mėsos, reguliariai užsiėmiau sportu, joga. Po pusmečio visiškai išnyko panikos priepuoliai. Džiaugiuosi dėl tokios patirties, nors gali skambėti keistai. Liga privertė sustoti ir iš naujo apmąstyti vertybes. Spėju, kad būtent tada prasidėjo savęs ieškojimo kelionė.

Dar ir motociklas prapučia galvą?

O taip. Pozityvumas daugumai nėra įgimtas, ypač lietuviams. Kasdien reikia dėl to dirbti, mano mama nusijuoktų, kad kalbu kaip sektantė, tačiau tai man padėjo.

Motociklininkai nemėgsta šio klausimo, visgi – koks jūsų svajonių motociklas?

Mano svajonė turėti motociklų visiems gyvenimo atvejams – kelioninį, elektrinį, skirtą bekelei, tinkamą važinėti lenktynių trasoje, gatvėje. Ir vieną sūnui! (Juokiasi.)

Žurnalo „Žmonės“ prenumeratą rasite paspaudę ČIA.