Kai matome Henri ROUSSEAU (1844–1910) paveikslus, jie žadina norą pasidomėti autoriumi. Juk žmogus, tapantis džiungles ir paslaptingus miražus, negali būti vien dailininkas. Jam knieti prisegti keliautojo, avantiūristo, medžiotojo etiketes.
HEROJUS. Poetas Guillaume’as Apollinaire’as pasakodavo, kaip jo bičiulis Rousseau kariavo Meksikoje ir naršė jos džiunglėse. Pats tapytojas, iškeliavęs anapilin nuo kojos gangrenos, prieš mirtį porindavo, kad tą koją sukandžiojo plėšrūs žvėrys. Bet tai buvo tik legendos. Visi žinojo, kad Rousseau baidosi net agrastų krūmų ir sugeba pasiklysti tarp trijų beržų.
Tad apie džiungles jis neturėjo jokios nuovokos, o liūtą buvo matęs tik už grotų. Įkvėpimo tapytojas sėmėsi iš vaikiškos knygos „Laukiniai žvėrys“ – beje, gana savitos: joje buvo pasakojama, kaip jaguaras suėdė savo prižiūrėtoją, ir panašios istorijos. Į jas Rousseau kartais taip įsijausdavo, kad net imdavo rėkti iš siaubo.