Jau dešimtmetį didžiąją savo gyvenimo dalį praleidi užsienyje: Italijoje, Lenkijoje, JAV, Kinijoje. Gimtosios šalies ilgesį svetur jauti?
Lietuva – mano žemė, mano tikrieji namai ir man ji visada bus svarbi. Gimiau ir užaugau Kaune, todėl kaskart pasibaigus krepšinio sezonui laukiu, kada čia grįšiu ir skanausiu cepelinų, užkąsiu lašinukų. Labai mėgstu cepelinus, ypač močiutės virtus. Pats tokių valgių gaminti nemoku, bet žaisdamas Hjustono „Rockets“ klube šio miesto lietuvių bendruomenei dariau kibinus, skaniai ruošiu ir spagečius su „Carbonara“ padažu. Gal ir nepražūčiau be restoranų, bet po treniruočių ir varžybų kojos pačios linksta, todėl suktis virtuvėje nebesinori. Tik ir svajoju apie poilsį...
Kur pirmiausia skubi grįžęs į Lietuvą?
Lekiu pas tėvus į sodybą netoli Kauno, ten gyveno mano seneliai ir proseneliai. Ten prabėgo visos vaikystės ir paauglystės atostogos. Jaučiu daug sentimentų šiai vietai, nes ten susitinka kelios kartos, pats formavausi kaip asmenybė. Ypač daug laiko praleisdavau su seneliu, nes aplink draugų nebūdavo: kaip koks Mauglis lakstydavau basomis, o purvas ant padų taip prilipdavo, kad dar kelis mėnesius sunku būdavo nugremžti.
Nors dabar sodyboje ūkio nebelikę, puikiai pamenu dienas, kai su seneliu keldavomės penktą ryto į ganyklą išvesti karvių, šerti kiaulių ir vištų, mėžti mėšlo. Susipažinau su kone visais kaimo darbais, todėl mėšlo kvapas man nosies neriečia, o karvę pamelžti irgi moku. Daugelis šiandien skundžiasi sunkiu gyvenimu, o kaime žmonės savo vargais – niekada: tiesiog sunkiai dirbdavo, kad turėtų ką valgyti. Ir mano tėvai norėjo, kad žinočiau, iš kur atkeliauja maistas ant stalo.
Šiuolaikinis jaunimas nedaug prisilietęs prie tokio gyvenimo, dar po dešimties metų, tikiu, net karvės savo akimis nebus matęs. Amerikoje jau dabar taip yra: paprašius pasakyti, kaip atrodo pomidoras, baksteli pirštu į pomidorų padažą. Džiaugiuosi, kad pačiam teko prisiliesti prie kaimo kasdienybės, nes alkis gyventi geriau ir pasiekti daug mane pavertė užsispyrusiu.