„Beveik lietuvis“, – taip vilniečiai menininkai jau senokai įprato vadinti britų kino režisierių ir aktorių Dexterį FLETCHERĮ (55). Prieš dvidešimt penkerius metus vedęs lietuvę režisierę Dalią Ibelhauptaitę, Dexteris šioje šalyje buvo priimtas kaip savas ir sklandžiai įsiliejo į kultūrinį gyvenimą. O praėjusią savaitę „beveik lietuviu“ jis tapo ir oficialiai: tarptautinę šlovę pelniusiam režisieriui Prezidento nutarimu suteikta Lietuvos pilietybė.
Dexteri, prisiminkime senus laikus: ką pamanėte apie Lietuvą, kai prieš dvidešimt penkerius metus čia atvykote pirmą kartą? Numanau, kad svečiui iš Vakarų Europos tada prireikė nemažai kantrybės ir tolerancijos, bet jums, rodos, to nestigo?
Pirmasis mano įspūdis buvo – kad čia beprotiškai šalta, nes kai su Dalia atskridome į Lietuvą, lauke spaudė 28 laipsniai šalčio. Nuvažiavome į Palangą prie jūros – o ji užšalusi: pirmąkart gyvenime mačiau užšalusią jūrą! Vaikščiojome tuo ledu, čiužinėjome, kapstėme sniegą, ir aš pamaniau: kokio nuostabaus grožio yra ši magiška vieta, kaip man gera čia būti... Gal per daug nesusimąsčiau apie kantrybę ir toleranciją, nes širdyje tuo metu sukosi visai kiti jausmai.
Mudu su Dalia buvome labai laimingi kartu. Džiaugiausi, kad sugebėjau atsiriboti nuo ankstesnio gyvenimo būdo ir pradėti naują, – o Lietuva man tapo svarbia to naujo etapo dalimi. Nebuvau joje anksčiau lankęsis, tad mėgavausi kiekviena akimirka. Kadaise, kai mudu su Dalia tik įsimylėjome, šviesaus atminimo bičiulis Alanas Rickmanas man pasakė: „Privalai nuvažiuoti į Lietuvą, kad suprastum, kas yra Dalia.“ Todėl man tai buvo taip svarbu.
Kaip jus priėmė žmonos artimieji ir draugai?
Dalios tėvai – nuostabūs, svetingi žmonės, mane priėmė labai šiltai ir iškart leido pasijusti šeimos nariu. Taip pat su manimi elgėsi visi Dalios draugai. Tiesą sakant, jie turbūt labiausiai džiaugėsi, kad po kelerių metų klajonių ji pagaliau grįžo namo – ir velniai nematė, kad kartu atsivežė tą keistuolį anglą (juokiasi). O nuotykių tikrai pasitaikė...
Pavyzdžiui, viena iš pirmųjų mano kelionių Vilniuje – į Gariūnų turgų pirkti žieminių batų, nes atvykau nepasiruošęs tokiai gūdžiai žiemai. Kiaurą dieną vaikščiojome po tą didžiulį turgų su Dalios tėvais ieškodami batų, ir įsiminiau žodžius „patinka“ bei „nepatinka“ – tai buvo pirmieji mano išmokti lietuviški žodžiai. Dar pamenu, kaip „Stikliuose“ vakarieniavome su Dalios draugais: tada pirmą sykį susipažinau su Juozu Statkevičiumi, Gintaru Varnu, Andriumi Mamontovu... Buvo fantastiška.