Atrodo, savo gyvenimą išties galite matuoti ne metais, o sezonais. Koks pirmasis iš jų buvo Lietuvoje?
Labai patinka čia gyventi. Lietuva beveik nesiskiria nuo Šiaurės Vokietijos, kur subrendau. Nebuvo didelio kultūrinio šoko nei tada, kai, pavyzdžiui, trejiems metams išvykau į JAV. Žavi ir jūsų šalies mažumas – prie to pripratau gimtojoje Austrijoje. Nors iš ten greitai persikėlėme į Vokietiją, Austrijoje vėliau dirbau trejus metus, ten gyvena ir giminaičiai.
Gerai ir Kaune – jis ganėtinai didelis, kad nenuobodžiautum, ir ganėtinai mažas, kad nereikėtų ilgai užtrukti kelyje ir galėtum kasdien veiksmingai leisti laiką, nesvarbu, tai būtų darbas ar asmeninis gyvenimas. Džiugina ir tai, kad radome gražią vietą šiek tiek toliau nuo miesto centro – Panemunėje, apsuptoje miškų ir vandens. Taigi jokių nusiskundimų.
Su šeima esu pakeliavęs po šalį – žiemą tris dienas praleidome ištuštėjusioje Nidoje. Sužavėjo ir Vilnius. Žinau, kad Kaune man neleidžiama to sakyti (juokiasi). Bet būkime sąžiningi – tai gražus miestas, ne veltui įtrauktas į UNESCO paveldo sąrašą.