Pafrontė Rytų Ukrainoje, kur vaikų namai vos spėja priglobti žuvusių tėvų atžalas, kur trūksta higienos prekių ir net maisto, kur rūpintis dvasia nėra jėgų ir resursų, – štai kur netrukus koncertą surengs folkloro dainininkė Veronika POVILIONIENĖ (73) ir saksofonininkas Petras VYŠNIAUSKAS (62).
Kad ir kaip vargtų šalis, kad ir kokia įtempta būtų politinė padėtis, pasaulio dėmesys ir pagalba ilgainiui mąžta, štai kodėl Lietuvos šaulių sąjunga ir Lietuvos „Caritas“ organizuoja materialinį ir moralinį palaikymą Ukrainai.
Kas veda judu į tolimą kraštą? Gerbiama Veronika, jūsų kraujospūdis šokęs į tokias aukštumas, kad žmonės tokios būsenos ne tik kad nekeliauja – guli lovoje.
Veronika: Laisvė visiems brangi, jos norėjome mes, lietuviai, jos nori ir ukrainiečiai. Tai pats svarbiausias dalykas, kad tauta galėtų gyventi, kaip nori, galėtų kalbėti savo kalba ir puoselėti savo papročius. Be to, abi tautos esame buvusios kartu – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sudėtyje.
O keliauti... Su Petru važiuočiau visur. Kartu koncertuojame beveik trisdešimt metų, keliavome beprotiškai daug, koncertavome pačiose netikėčiausiose vietose ir niekada tarp mudviejų nebuvo nesusipratimų. Petras kantrus, turi tokios... muzikantiškai vyriškos dangiškos stiprybės – kitaip nepasakysi. Petras gerai jaučia, kada reikia padėti, tai Dievo dovana jam ir, aišku, man, kad esu su juo.
Kokia bus jūsų koncertinė programa?
Petras: Per trisdešimt metų sukaupėme itin turtingą repertuarą, Veronika moka labai daug lietuviškų dainų, tad mums nėra sudėtinga rengti koncertus. Jų esame turėję įvairiausiai publikai – nuo moksleivių iki prezidentų, įvairiausiose vietose – nuo mokyklų iki laivų. Veronika gali dainuoti bet kur – žemėje ir danguje (juokiasi).