Muzikantas ir fizikas Vadimas Kamrazeris: „Šiaulių pasididžiavimas – žmonės“

Tad kokie yra Vadimo Kamrazerio Šiauliai? Kokius juos prisimenate iš vaikystės ir kokiu žvilgsniu į miestą dabar žiūrite?

Šiauliai man, vaikui, buvo didelis miestas. Aš dar atsimenu tą laiką, kai per centrą (Vilniaus g., pėsčiųjų dalis) dar važiuodavo autobusai. Bulvaras atsirado1976 metais. Atsimenu, kad bulvaro gale, netoli turgaus, buvo kavinukė, ten rinkdavosi kultūristai valgyti varškės. Ir ten ant vieno pastato tarsi bulvaro tęsinys buvo nupieštas. Atsimenu Statybininkų kultūros namus, kur dabar veikia „Black Bar“ – kokie ten šokiai buvo, kokios muštynės. Į „Palydovo“ kino teatrą eidavau žiūrėti vaikų filmukų.

Aš gyvenau tame name, kuris žiūri į „Šiaulių“ viešbutį, iš kitos gatvės pusės. Vaikystėje eidavome su tėvais į parką, karuseles, žiūrėdavome teniso varžybas, lauko scena ten dar buvo, kur vykdavo meno saviveiklos koncertai-pasirodymai.

Kai grojome grupėje „Vairas“, turėjome tokią taisyklę – jei tu pavėluoji daugiau nei 15 minučių į repeticiją, turi į „Vairo“ kasą sumokėti rublį. Kodėl? Praktiškai iš bet kurios Šiaulių vietos per 15 minučių buvo galima atsirasti studijoje. Pietinis tada dar tik kūrėsi, o mūsų studija buvo priešais „Tomo“ kavinę, 44 name, o su taksi nuvažiuoti iš bet kur į studiją paprastai to rublio ir užtekdavo.

Dabar daug rečiau išeinu pasivaikščioti – visur mašina, į darbą, po darbo, dukrą kažkur nuvežti. O kai išeinu – o, čia ta kavinė atsidarė, čia parduotuvė užsidarė. Atsidarė – užsidarė.

Tūrinės reklamos akcentai bulvare man iki pat šiol tokie gražūs ir mieli – vėžys ant cigarečių „Kastytis“ pakelio, žuvis, karvė, tas pats „paminklas rubliui“ prie buvusios taupomosios kasos (beje- šiuo metu jame ir yra Šiaulių TIC).

Trūksta dėmesio šeimoms, vaikų pabuvimui. Atsiranda batutų parkai, tačiau šeimoms tai gana brangu. Mes turime Talkšos ežerą, jį po truputėlį tvarko, ten gali kažkas atsirasti šeimoms. Miesto erdvės gražios, bet jos iki galo neišnaudojamos. Kad ir parko estrada, juk ten per 3000 žiūrovų gali susirinkti.

 Jau kartą atsisveikinote su Šiauliais ir Lietuva. Turėjote bilietus į vieną pusę, jūsų laukė Izraelyje. Bet štai – kalbamės Šiauliuose, šalia žaidžia mažoji Sofija.

Meilė paršaukė namo, į Šiaulius.  Su Sofijos mama, aktore Jūrate Budriūnaite, susipažinome jau tada, kai turėjau bilietus kišenėje. Teatre turėjau parašyti muziką vaikiškam spektakliui, teatre ir susipažinome. Tai buvo rudenį, o pavasarį turėjau išvykti. Ta muzika turėjo būti mano atsisveikinimas su Šiauliais. Tai buvo 2000-ieji.

Jaučiau krizę visomis prasmėmis. Turbūt tai buvo pats sunkiausias nepriklausomybės metų laikotarpis. Viskas krito žemyn. Muzikantas negali gerai egzistuoti, kai žmonės blogai gyvena. Buvau nusprendęs išvykti „su visam“. Dariau viską, kad negrįžčiau, ten įsitvirtinčiau. Išvažiavau iš Izraelio mokėdamas kalbą, pasitvirtinęs fizikos mokytojo diplomą, gavau leidimą dirbti mokykloje.

Šiauliai turi savo dainą, o jums nebuvo kilusi mintis sukurti dainą šiam miestui?

Aš jos dar nepabaigiau „daryti“, ji guli lentynoje. Jei atvirai – laukiu momento, kada galėčiau tą dainą parodyti. O kai prieš daugelį metų buvo paskelbtas konkursas miesto dainai, aš turėjau daug visokių darbų ir tiesiog nespėjau.

Ar sutinkate su pasakymu, kad Šiauliai yra tarsi miestas donoras? Parengia artistus, muzikantus, o jie išvyksta garsinti Lietuvos į pasaulį.

Sutikčiau. Žiūrėkite, „Jonis“, Virgis Stakėnas, „Kitava“, COB, BIX, Laura Remeikienė ir jos choras, „Dagilėlis“, Martynas Levickis – visa tai ne šiaip vienetai, tai epochos. Nežinau, kas Vilniuje ar Kaune gali pasigirti tokiu įdomumu ir tokiu ilgaamžiškumu, įvairumu. Mūsų studija „Nieko tokio“ veikia, auginame mažuosius dainorėlius. Turime patys susikūrę savo bazę, galime ir patys įrašyti dainas.

Negaliu sakyti, kad jau viską sukūriau. Tik tiek, kad kas kažkiek laiko atsiranda netikėti projektai, darbai. Susitinki su muzikantais, su kuriais anksčiau grojai, ir norisi kažką atgaivinti.

Šiuo metu repetuojame su komanda, kurios pavadinimas SUNCITY BEAT. Joje groja Vidmantas Mikalauskas, Sigitas Orūnas ir Romualdas Šiaudkulis. Jeigu grįžti atgal ir peržiūrėti senąsias grupės VAIRAS afišas (tuo metu buvo populiaru tokias grupes vadinti VOKALINIAIS INSTRUMENTINIAIS ANSAMBLIAIS), tai būtent šie visai ne jaunuoliai ir grojo senajame VAIRO sąstate. Labai įdomūs pojūčiai vėl susibėgus – mums visiems virš 60 (košmaras!), bet dar grojasi, dainuojasi ir kuriasi. O aš, asmeniškai, iš viso šioje grupėje – pats jauniausias. O grojame tai, kas mums patinka ir ką mokame geriausiai – senąsias VAIRO dainas (jas įvelkame į „kietesnį“ rūbą) roko ir rock‘n‘rolo klasiką. Žodžiu, laiką leidžiame jaukiai ir maloniai.

Vadimai, jūs ne tik gerai žinomas muzikas, bet dar ir fizikas! Kur susilieja šie du, regis, tokie tolimi poliai? Meilę juk įprasta sieti su chemija, o kaip muzika draugauja su fizika?

Jei galėčiau, papasakočiau labai daug apie tai, kas bendro tarp muzikos ir fizikos. O iš esmės, mes ir mokykloje, mokomės garsus, mokomės dažnius. Per daug sąlyčio taškų yra muzikoje ir fizikoje. O šiuo metu, jei tu nori būti įdomiu muzikantu, tai tau dar reikia ir programavimą mokėti, ir su kompiuteriu dirbti. Tad ryšių – per akis.

Aš mokiausi fizikos, bet muzika mane lydėjo nuo mažesnio amžiaus nei dukra Sofija dabar. Mano tėvai norėjo, kad jų vaikas mokytųsi groti akordeonu. Pamenu, atėjo į namus studentė mokyti manęs ir paklausė, ar aš jau moku groti. Atsakiau, kad moku. Nors aš jį pirmą sykį pasiėmiau akordeoną į rankas! Pradėjau groti. Grojau belen ką, spaudžiau klavišus, tampiau dumples. Prisimenu suglumusį ir nustebusį mokytojos veidą, ji manęs dar klausė, kas mane taip išmokė groti. Atsakiau, kad aš pats.

Fiziką pasirinkau labai stipriai neieškodamas – tuo metu Šiauliuose buvo Pedagoginis institutas. O buvusioje 8-oje vidurinėje mokykloje (dab. „Salduvės“ progimnazija), mane mokė mokytojas Petras Martinaitis. Mokykloje, kurioje mokiausi iki 8- tos vidurinės, Fizikos mokytojai nuo septintos klasės labai keitėsi, todėl ir mokslas negalėjo ilgai užsilaikyti galvoje. Ir tik kai pradėjau mokytis toje mokykloje, mokytojas pasisodino mane prieš save ir pasakė: „Tavo galva gali ištraukti tokius mokslus. Tau tereikia užpildyti spragas.“ Ir jis tai padarė. Bet mano laimei, toje pat mokykloje aš sutikau ir savo muzikos mokytoją Vytautą Greičiūną. Jo mokiniais buvo ir Gytis Paškevičius, Vytautas Mundinas (groja mušamaisiais). Jis dar buvo ir lietuvių kalbos mokytojas, Gyčio Paškevičiaus dainoms parašęs tekstus. Tai – unikalus žmogus.

Kai perėjau į 8-tą vidurinę (dab. „Salduvės“ progimnazija), mano kelias iš karto buvo nubrėžtas – muzikos mokytojas pasakė: „Tu eisi į sceną, nes moki natas, moki dainuot.“ O tuo metu pas mus vykdavo šokiai, tokie šokiai, kad ansambliai grojo, jų peržiūros net tris dienas vykdavo. Apie diskotekas dar niekas nekalbėjo. Mes grodavome tik lėtus šokius. Kodėl? Salė buvo sausakimša ir šokėjai negalėjo kitaip šokti – tik prisiglaudę vienas prie kito.

Vis dar netyla kalbos apie miesto identitetą. Ar jums Šiauliai – saulės miestas?

Šiauliai man nėra saulės miestas, tai taip pat ir ne dviračių miestas. Pavadinimas gražus, bet nėra galutinio išpildymo. Dabar daugelis identifikuoja Šiaulius pagal skulptūrą „Geležinė lapė“.

Blic klausimai Vadimui Kamrazeriui apie Šiaulius

Geriausia vieta pasimatymui: prie Gaidžio laikrodžio. Nėra strategiškai patogesnės vietos.

Geriausia vieta pasitikti saulę: pro savo buto langus.

Šiaulių pasididžiavimas: žmonės, o ne objektai. Didžiuojuosi Antanu Sireika, savo žmona Jūrate.

Skaniausia Šiauliuose: „Sodžiuje“. Kai norime padaryti mamai išeiginę virtuvėje, vykstame į „Sodžių“. Ne cepelinų, o blynelių, varškėtukų. Ten mums patinka. O gurmaniškai „Arkose“ ir Rėkyvoje „Žvejų užeigoje“ skaniai pavalgome.

Šiauliuose pailsėti galima: prie ežero, prie  Lapės, „Delfino“ baseine. Labai graži erdvė prie Rėkyvos ežero.

Aktyvūs šiauliečiai renkasi: vis pastebiu dviratininkus, neišskirčiau vienos erdvės.

Kada paskutinį kartą lankėtės

Muziejuje: prieš keletą metų per kažkurias „Šiaulių dienas“ Dailės galerijoje.

Teatre: dažnai, vaikiškuose spektakliuose.

Koncerte: per „Šiaulių dienas“ vyko bigbendų pasirodymas. Žmonės plojo atsistoję – niekada neįsivaizdavau Šiauliuose pamatyti tokį vaizdą. Aš tikiu, kad Šiauliai užaugs.