Muzikantas ir verslininkas Linas Starkus: „Buvau pankas, juo ir likau“
Pankas, muzikantas, verslininkas, mylintis vyras ir rūpestingas tėtis. „Gyvenu keturgubą gyvenimą... – šypteli Senamiestyje įsikūrusio restoranėlio „Sofa de Pancho“ šeimininkas Linas Starkus (37). Jo aistros užtenka viskam – maistui, kuriuo vaišina svečius, tekilai, apie kurią gali kalbėti valandų valandas, muzikai – didžiajai gyvenimo meilei – ir, žinoma, šeimai – žmonai fotografei Ritai ir atžaloms Adelei bei Kiprui. – Labai stengiuosi, kad šeima kiek įmanoma visur dalyvautų, nes būtent ji labiausiai kenčia dėl mano aistros. Aistros gyventi įdomiai.“
Kažkada Linas buvo žinomas sostinės pankas, kolegų vadinamas Lenciūgu arba tiesiog Lencu. Vėliau, kai nuo galvos „nukrito“ skiauterė, o iš kelnių iškrito paskutiniai žiogeliai, atsirado viena populiariausių to meto alternatyviųjų grupių „Tai ką?“, kuri grojo ska su pankroko motyvais arba... atvirkščiai. Deja, „Tai ką?“ taip ir nespėjo užkopti į lietuviškos muzikos olimpą, tačiau, kaip save vadina, vėjo pamušalas Linas vis tiek ketina kitąmet griausmingai atšvęsti grupės penkioliktąjį gimtadienį.
Dabar alkį scenai Linas malšina kitame gana sėkmingame (tiesa, labiau už Lietuvos ribų) projekte „Baltic Balkans“. „Tai projektas, performansas, ne grupė, – pasakoja Linas. – Mes nerepetuojame, turime instrumentus, bet jie mums reikalingesni dėl vaizdo. Mūsų koncertai trunka po šešias ar aštuonias valandas, išsitaškome, išsirėkiame, kaip tik galime, ir žmonėms patinka. Mums irgi patinka, tik dėl to šeimos šiek tiek kenčia, žmonos bamba. Jei „Baltic Balkans“ užsiimtume rimtai, galėtume visą pasaulį apkeliauti. Koncertuoti mus kviečia nuo Balkanų šalių iki Skandinavijos, planuojame vykti į Japoniją, JAV, Kanadą, Pietų Afrikos Respubliką...“
Nors groja balkanišką muziką ir svečius vaišina meksikietiškais skanėstais, Linas sako esantis Lietuvos patriotas, taip ir laukiantis, kol kas nors padovanos trispalvę. O kadangi draugauja su visais ir domisi visomis kultūromis, vieną jų – Meksikos – kuria čia, Vilniuje...
Užrašų knygelėje šalia tavo telefono numerio užsirašiau „Linas“, bet atrodė kažkaip keistai, neįprastai. Lencu tave vis dar kas nors vadina?
Visi, net mama, uošviai ir dar ketverių neturinti dukra (šypsosi). Pravardė ir draugai yra tai, ką atsinešiau iš „anų“ laikų. Lenciūgo, vėliau tiesiog Lenco, pravardę gavau, kai man buvo keturiolika ar penkiolika. Mokiausi dabartinėje Naujininkų mokykloje, ten ir prasidėjo tikrasis gyvenimas. Naujininkuose nebuvo kur pankuoti, tad po pamokų traukdavome ne namų darbų ruošti, o į Senamiestį. Ten mūsų grupuotė susijungė su vadinamaisiais vienuolyno kiemo pankais ir kompanijoje vienu metu buvo apie septyniasdešimt žmonių. Dar vėliau pradėjome draugauti su Viršuliškių chebra, kuri sėdėdavo kapinėse ir kūrendavo laužus: nuvažiuodavome, aplankydavome, pagerdavome. Kartais pasimušdavome su Černiaus treninguočiais...
Tuo metu Lietuvoje jau buvo jaučiamas atšilimas, bet šalis dar nebuvo laisva ir su trispalve vaikščioti negalėjai, nors ir labai norėjosi. Pankavimas buvo tarsi savotiška kova su sistema, tik kad ta kova buvo kiek juokinga: sėdi gatvėje ir esi miesto nepuošmena. Tokį gyvenimo būdą turbūt labiau rinkomės iš tingėjimo, nors tai turėjo ir nemažai romantikos: pamenu, kažkam giminaičiai iš Lenkijos ar iš kur kitur siųsdavo muzikos įrašus, mes jais dalydavomės, muziką iš kasečių į kasetes tūkstančius kartų perrašydavome. Tiesa, negalėjome kaip dabar laisvai tranzuoti per pasaulį, valkiotis, kur panorėję, ir miegoti gatvėse – tais laikais už valkatavimą sodindavo už grotų.
Masinės muštynės su treninguočiais, forsais, montanomis – problemų su milicija vis tiek neišvengdavote?
Jų kildavo nuolat: tai su kuo nors susimuši, tai tave sumuša. Būdamas penkiolikos pasakiau, kad išvažiuoju į stovyklą, o atsidūriau su draugais Taline. Žinoma, mane pagavo milicija ir paskambino mamai: „Sulaikėme jūsų sūnų, ar jis tikrai jūsų?“ Skamba juokingai, bet tik dabar suprantu, ką tada turėjo išgyventi mano artimieji... Nuoširdžiai prisipažįstu: bijočiau, jei mano sūnus ar dukra taip elgtųsi. Bet mano mama – fantastiška, kai reikėdavo, man net skiauterę išskusdavo.
O mama bandė tave ištraukti iš gatvės?
Ne, bet toji gatvė nebuvo dugnas. Dabar gatvė mums asocijuojasi su narkotikais, priklausomybėmis, o tada mes net nežinojome, kas yra „žolė“, stiprūs narkotikai. Jei būtų buvusi galimybė jų gauti, gal ir būtume susigundę, nors net ir tada badytis mums atrodė baisu. Tiesa, alaus pagurkšnodavome, o kapeikų prisirinkdavome iš vaikų, atvažiavusių į ekskursijas. Prieidavome tokie dideli su skiauterėmis ir žvangančiomis grandinėmis – kišenės greitai ištuštėdavo (juokiasi). Bet taip darė visi, ne tik pankai.
Man gatvė buvo labiau žaidimas: turėjau namus, šeimą, lankiau mokyklą. Žinoma, buvo tokių, kurie taip ir liko gatvėje, kažkas atsidūrė kalėjime, kiti galbūt mirė, treti dingo, išvažiavo. O kai kas dabar dėsto universitetuose, dirba Seime. Gatvė, manau, sugadina silpnuosius.
Muzika buvo neatsiejama pakankavimo dalis?
Dar mokydamiesi mokykloje su draugais pradėjome groti, bet pakoncertuoti spėjome vos kartą legendiniame pankroko festivalyje Vievyje – viskas baigėsi masinėmis muštynėmis ir gaisrininkų vaikymusi su vandens žarnomis. Po jo mokyklos direktorė muzikuoti uždraudė.
Bet netrukus, baigiant mokyklą, prasidėjo kitas gyvenimo etapas: su žinomu panku Erke įkūrėme grupę „Keturi kilovoltai“, įrašėme net keletą kūrinių, kurie tapo hitais, vėliau juos perdainavo „Tai ką?“ Dalyvavome Blogiausių grupių festivalio atrankoje, bet nepatekome – sakė, per gerai grojame... Vėliau išsiskirstėme, o vieno draugo gimtadienyje susipažinau su būsimaisiais „Tai ką?“ nariais.
Londonas pasikeitė ir, deja, į blogąją pusę: tapo šiukšlynu, nes suvažiavo daug negerų žmonių, tinginių, kurie nenorėjo įsitvirtinti savo šalyje ir tikėjosi lengvo gyvenimo tenai.
Deja, mūsų karjera buvo neilga: grojome porą metų, tačiau kai 1999-aisiais užklupo didžioji Rusijos krizė, nusprendėme pasukti savais keliais, juolab kad visi grupės nariai, išskyrus mane, krimto teisės mokslus, tad muziką derinti su studijomis darėsi vis sunkiau. 2000-aisiais išvažiavau uždarbiauti į Londoną. Gaila buvo viską palikti: buvome potenciali grupė, galėjome užlipti ir ant didžiosios scenos – juk kartą jau buvome groję Sporto rūmuose ir net Viktoro gimtadienyje Kėdainiuose.
Iširus grupei ir neišsipildžius svajonėms nieko kito neliko, kaip tik emigruoti?
Kai tau dvidešimt ketveri ir matai, kad įmanoma gyventi visai neprastai, nieko per daug negalvoji. Išvažiavau nežinodamas, ką veiksiu, bet po poros savaičių jau turėjau darbą. Sekėsi visai neprastai, tačiau po metų supratau, kad noriu kraustytis į Australiją. Myliu Londoną, jis puikiai tiko pagal mano pankišką sielą, ten liko ir turbūt liks daug draugų, bet tada jis buvo kitoks nei dabar. Londonas pasikeitė ir, deja, į blogąją pusę: tapo šiukšlynu, nes suvažiavo daug negerų žmonių, tinginių, kurie nenorėjo įsitvirtinti savo šalyje ir tikėjosi lengvo gyvenimo tenai.
Sunkiausia Londone buvo susitaikyti su nutraukta muzikanto karjera. Buvo draugysčių, širdies ryšių, kuriuos išvažiuojant teko baigti, bet dėl jų nebuvo taip skaudu, kaip dėl muzikos – man visada reikėjo scenos. Nukirpti bambagyslę su muzika buvo labai skausminga, ir geriausiai tai suvokiau grįžęs į Vilnių, pradėjęs kitą gyvenimą. Beje, į Australiją, dukart negavęs vizos, taip ir neišvažiavau.
Grįžus teko vėl viską pradėti nuo pradžių?
Grįžęs atidariau kiniško maisto pristatymo į namus tinklą „Čanas“. Bet po kelerių metų, kai pamačiau, kad man – tik dvidešimt septyneri, o galva pilna žilų plaukų, ir ne todėl, kad senstu, o dėl nuolatinio streso, verslą pardaviau. Supratau, kad dirbti su kitos kultūros žmonėmis – kinais – nelengva: nuolat sukau galvą, ar mano virėjai ateis į darbą, ar vėl nepradės psichuoti, verkti, rėkti man: „Neponimaju.“ Be to, išsilaikyti, kai esi mažas ir žaidi pagal sąžiningas verslo taisykles, sunku.
Kai „Čaną“ pardaviau, nuėjau dirbti pas brolį į „Vyno klubą“. Nauja veikla, nauja aistra. Po kurio laiko jau galėjau dėstyti Someljė mokykloje, pasakoti apie stipriuosius gėrimus, rengti degustacijas – ar scenos žmogui tai gali nepatikti? Būtent todėl patinka ir darbas restorane: man smagu bendrauti, apie tekilą galiu kalbėti valandų valandas.
Kasdien būnu „Sofoje de Pancho“. Ne tam, kad kontroliuočiau, o todėl, kad esu savo namuose. Su partnere Diana kviečiame žmones į svečius, o ne ateiti apsipirkti. Mums reikia, kad „Sofoje“ nuolat būtų žmonių, kad išėję jie vėl norėtų grįžti. Pats su mielu noru lakstau nuo staliuko prie staliuko, man ne gėda prieiti prie žmonių, nes esu garantuotas dėl kokybės. Beje, niekada neklausiu, ar buvo skanu, nes man atrodo, kad tai – didžiausias neetiketas: jei žmogui neskanu, jis greičiausiai vis tiek pasakys, kad buvo gardu (juokiasi).
Lietuvoje atidaryti meksikietišką restoraną – ne per drąsus žingsnis?
Lietuvoje bet ko imtis yra drąsu. Niekada nesi užtikrintas dėl sėkmės. Bet mes su Diana turime nusistatymą ir dėl jo puikiai sutariame: svarbiausia – teigiamos emocijos ir žinojimas, kad viskam yra savas laikas. Prieš ką nors darydami labai gerai viską apgalvojame ir apskaičiuojame. Turėti restoraną – ne tas pats, kas vadovauti barui: parduodamas gėrimus, kurių pats negamini, niekuo nerizikuoji, o siūlydamas maistą esi atsakingas už svarbiausia – žmonių sveikatą. Vadovaudamas restoranui negali klysti. Negali užsakyti prastų produktų, nežiūrėti į galiojimo datą, neįdėti druskos ar persūdyti. Žmonės tai labai greitai įvertina ir už klaidas baudžia.
Žmona restorano idėją palaikė – juk iš tikrųjų rizikavai ne savo, o šeimos gerove?
Žinoma, Ritai buvo baisu. Ne kartą ji manęs klausė, ar gerai pagalvojau, ar tikrai verta mesti darbą su stabiliu atlyginimu, apie kurį pirmaisiais mėnesiais su partnere galėjome tik pasvajoti. Bet vadovavomės paprasta logika: kai bus gerai „Sofoje de Pancho“, bus gerai ir mums patiems. Dabar jau visi esame patenkinti, šeima – nusiraminusi, laiminga.
Sakoma, moteris nori, kad vyras po vestuvių pasikeistų, o vyras svajoja atvirkščiai – kad moteris po santuokos nesikeistų. Tačiau vyrai taip nebepasikeičia. Buvau pankas, juo ir likau.
Turiu fantastišką žmoną, kuri toleruoja visus mano gyvenimo posūkius, vingius. Žinoma, kiekvienam žmogui norisi sulaukti daugiau dėmesio, bet žmonai vis kartoju: „Tuoj, dar palūkėk, atsiras daugiau laisvo laiko...“ Nesu tas, kuris galėtų nieko neveikti, visada ką nors darau, nesvarbu, gerai ar blogai. Jei dirbčiau nuobodų, monotonišką darbą, spėju, visada virš galvos kybotų beprotybės nuojauta. O dabar man įdomu. Žinoma, kartais rizikuoju laiku, net santykiais, bet kai šalia yra suprantantis žmogus, baimės nelieka.
Nemanau, kad su manimi gyventi lengva. Sakoma, moteris nori, kad vyras po vestuvių pasikeistų, o vyras svajoja atvirkščiai – kad moteris po santuokos nesikeistų. Tačiau vyrai taip nebepasikeičia. Buvau pankas, juo ir likau. Turiu savo nuomonę, įsitikinimus, kurių nepakeisčiau net ir norėdamas. Rita prisitaiko prie manęs, aš – prie jos, bet manasis ego niekur nedingsta. Rita susitaiko su daugybe mano blogybių, ydų: aš visur ir visada vėluoju, daug ką užmirštu, nuolat painiojuosi, esu išsiblaškęs. Todėl šalia manęs turi būti žmogus, mokantis susikaupti. Turiu mėgstamą darbą, sceną, šeimą, kuria pasitikiu šimtu procentų, ir esu laimingas.
Vien tik sėkmė versle to nesuteikia?
Nesuprantu, kai žmonės sako, kad pinigai laimės neatneša. Laimės neatneša atsitiktiniai pinigai ir nemokėjimas su jais elgtis. Paties uždirbti pinigai leidžia jaustis komfortiškai. Kiekvienas norime nusipirkti geresnio maisto, padangų ne už aštuoniasdešimt litų ar galiausiai nueiti pavakarieniauti į restoraną. Man nepatinka besaikis vartojimas, pirkimas, reikia ar nereikia, bet ir pripažįstu: pinigų stoka neatneša didesnės laimės nei pinigų turėjimas, iš vargo gimsta daug blogų dalykų.