Vienuolika metų JAV gyvenanti kanklininkė, kompozitorė Simona SMIRNOVA (34) prisipažįsta, kad drąsos jai niekad netrūko – renkantis ne taip jau dažnai sutinkamą muzikos instrumentą ir net ryžtantis sunkiems gyvenimo sprendimams. Ji net kanklėmis groja kitaip. Tuo sukelia didžiulį susidomėjimą Amerikoje ir sulaukia vis daugiau komplimentų iš lietuvių: „Aš irgi grojau kanklėmis, bet mečiau, nes buvo gėda... O tu viską darai kitaip – tai įkvepia!“
Kiek kanklės yra žinomas instrumentas JAV?
Čia jas pažįsta nedaug kas, nes tai – unikalus lietuviškas instrumentas. Į anglų kalbą net išversti žodžio „kanklės“ neįmanoma – šiek tiek panašus angliškas instrumentas su stygomis vadinamas zither. Ne visi Amerikoje žino ir kas tas zither. Tenka aiškinti, kad tai – kaip arfa, tik liaudiška. Kai koncertuoju, pristatau: „This is a Lithuanian zither – kanklės.“ Jei tai yra koks bendruomenės renginys, dar paprašau pakartoti „kanklės“, jeigu džiazo klubas – žinoma, neprašau kartoti, bet aiškiai keletą kartų pasakau, kokiu instrumentu groju. Taip, panašių instrumentų yra ir kitose šalyse: latviai turi kokle, suomiai – kantele, rusai – gusli, Viduriniai Rytai ir arabų šalys – kanun. Tik grojimas ir skambesys visų šių instrumentų skiriasi.
Kanklės – vienas archajiškiausių instrumentų. Kodėl ėmėte jomis groti?
Kaip ir skudučiai, birbynė, kanklės iš tiesų yra vienas archajiškiausių lietuviškų instrumentų. Jų istorija siekia dar pagonių laikus, nors pirmą kartą istoriniuose šaltiniuose yra paminėtos tik XVI amžiuje. Senovės lietuviai tikėjo, kad kai žmogus miršta, jo siela persikelia į medį. Jie nukirsdavo medį ir išskaptuodavo kankles. Skambindami jomis tikėjo, kad taip bendrauja ir išlydi išėjusįjį. Dėl to kanklės yra luoto formos – tarsi transporto priemonė iš gyvenimo į anapilį. Tiesa, mano koncertinės kanklės kitokios: sparno formos, specialiai man pagamintos pagal albumo „Bird Language“ tematiką.
Būdama septynerių labai norėjau groti kokiu nors instrumentu. Paprašiau tėvų, kad nuvestų į muzikos mokyklą. Patiko gitara (kitų instrumentų nelabai ir žinojau), bet mokytoja pasakė, kad mano rankos per mažos ir reikėtų palaukti bent metus – paaugti. Laukti visai nenorėjau. Sako: dar yra kanklės. „Parodykite, kas tos kanklės“, – paprašiau.