Muzikanto Ryčio Švirino ir Emos Bilytės vestuvės: šventės stilių padiktavo kosmosas

Prieš šešerius metus susipažinę nė vienas nepagalvojo, kad rimtai įklimps į santykius ir Klaipėdos Kristaus Karaliaus bažnyčioje prisieks amžiną meilę prieš Dievą. „Viskas klostėsi taip lengvai, būti kartu buvo taip gera, kad nenorėjome bėgti į skirtingas puses. Mane iš karto pavergė Ryčio ramybė ir pozityvumas net blogiausiose situacijose“, – sako Ema, dirbanti nuomonės formuotojos Indrės Stonkuvienės vadybininke. Pagyrų žmonai negaili ir vyras: „Dar pirmosiomis draugystės dienomis Ema sužavėjo gera nuotaika ir tuo, kad su visais randa bendrą kalbą. Ilgainiui atsiskleidė ir kitos gerosios jos savybės – rūpestingumas ir šiluma. Kartu patyrėme labai daug – nuo tobulų kelionių Indonezijoje iki ašarų slidinėjimo trasoje – ir matėme vienas kitą visokius. Ema visai nemokėjo čiuožti ir pirmus sykius atsidūrusi ant kalno liepė ją ten palikti mirti – vos nutempiau žemyn gyvą, – juokiasi Rytis. – Ne sykį įsitikinome, kad kartu galime būti ir varge, ir džiaugsme.“

Žurnalui „Žmonės“ pora pasakojo, kad organizuoti šventę inicatyvos ėmėsi jaunikis. Porai jų ypatingą dieną norėjosi praleisti nesukant galvos dėl kiekvienos smulkmenos, todėl jie kreipėsi pagalbos į gerą bičiulę, vestuvių planuotoją Laurą Vagonę. 

Po ceremonijos bažnyčioje visi rinkosi į industrinę erdvę Klaipėdos bazių teritorijoje „No. 74“.

Kosmosą primenančioje erdvėje vyko šventinė vakarienė, o neoninėje dalyje – linksmybės su šokiais. Ir jokių gėlių! „Visas idėjas su kaupu įgyvendino dekoratorė ir kūrybininkė Olga Filatova-Kontrimienė. Žemai lenkiame galvą už jos beprotiškas ir iš pirmo žvilgsnio neįgyvendinamas idėjas. Jeigu nuotaka pamačiusi erdves susigraudino, viskas tikrai labai gerai“, – juokiasi Ema. Ji pasirinko vyro pavardę ir tapo Švirine. 

Ema visuomet žinojo, kad jos vestuvinė suknelė nebus balta. „O kodėl būtinai balta?! Bus sidabrinė!“ – nusprendė. Prie altoriaus ji žengė pasipuošusi mados namų „Más 924“ suknele, sukurta dizainerės Monikos Kazakevičiūtės-Kriščiūnienės. „Mūsų laukai iš karto sutapo, kūrėja pasitikėjau visiškai. Apsivilkusi vestuvinę suknelę jaučiausi išprotėjusia kosmine nuotaka, tokia būti visada ir svajojau! Tiesa, antroji šventės suknelė buvo balta, kaip juokėmės su Monika – duoklė močiutėms. Džiaugiuosi, kad ypatingą dieną mane dažė viena geriausių bičiulių – vizažo meistrė Kornelija Gečaitė. Geriau būti nė negalėjo, o pasirengimo atmosfera buvo nereali – šokome, juokėmės. Jaunikio kostiumą taip pat patikėjome Monikai. Vietoj klasikinės fantazijos Rytis įsisegė plunksnų. Viskas nuostabiai derėjo!“