„Muzikinę Kaukę“ laimėjusi Kristina Radžiukynaitė: „Laimingas žmogus tas, kuris nebijo klysti“

Kaip jautiesi nugalėjusi „Muzikinės Kaukės“ projektą?

Esu dalyvavusi ne viename TV projekte ir kiekvieną kartą, kai skelbdavo nugalėtoją, labai laukdavau kol išgirsiu savo pavardę, bet jos niekada neištardavo. O dabar, išgirdusi frazę: Projektą nugalėjo Kristina Radžiukynaitė!“, širdis nusirito į kulnus, krūtinę užplūdo geras jausmas, pamačiau laimingus artimųjų veidus ir jutau labai gerą energiją aplink. Tai buvo žodžiais neapsakomas jausmas. Visgi esu labai empatiška ir jautri kitų žmonių atžvilgiu, tad po keletos minučių aplankė kaltės jausmas, pradėjau galvoti kaip jaučiasi kiti projekto dalyviai, kurie nelaimėjo, bet taip pat buvo verti pergalės. Noriu, kad visi mane supantys žmonės būtų laimingi. Esu labai dėkinga žmonėms už palaikymą. Ne tik sunkaus darbo, bet ir jų dėka, šiandien esu ten, kur ir turiu būti.

Į kurį personažą buvo sunkiausia ir lengviausia įsikūnyti „Muzikinės kaukės“ projekto metu?

Aš labai prisirišau prie kiekvieno atlikėjo, į kurį teko įsikūnyti. Analizuodama kiekvieno jų asmenybes praleisdavau po keletą parų žiūrėdama vaizdo medžiagą, rinkdama informaciją ir bandydama su jais „susigyventi“. Visgi sunkiausia buvo susitapatinti su vyriškos lyties atstovais. Esu pakankamai moteriška, tad didelis iššūkis buvo atsikratyti moteriškos elegancijos bei mokytis vyriškų manierų, laikysenos, tembro. Tikrai, visi trys vyrai buvo nelengva užduotis. Tačiau daugiausia laiko praleidau ruošdamasi „Pink“ pasirodymui. Fiziškai ir emociškai tai buvo sunkiausias, bet kartu ir įdomiausias mano pasirodymas. Jaučiausi labiausiai priartėjusi būtent prie šios atlikėjos.

Esi baigusi muzikinio teatro studijas. Kaip šie įgūdžiai, įgyti studijų metu, padėjo tau atsiskleisti projekte ir gyvenime?

Jeigu neklystu, pačios pirmosios paskaitos metu dėstytoja Eglė Gabrėnaitė manęs paklausė, ko aš norėčiau išmokti šiose studijose. Aš nė kiek nedvejodama atšoviau, kad noriu išmokti būti negraži. Nuo vaikystės esu scenoje, atlieku pop muziką, tad buvo įprasta galvoti apie savo estetiką, išvaizdą, netgi pasirodymo metu. Ir iš tiesų, supratau, kaip smarkiai man tai trukdė atsipalaiduoti ir būti savimi. Aktorystėje ypatingai svarbus ryšys su žiūrovu, tad mintys apie tai, kaip atrodo mano suknelė ar šukuosena, tikrai nepadeda. Studijų metu pradėjau save suvokti kaip paprastą žmogų, kuris gali būti negražus, netobulas ir turi teisę klysti. Juk daug įdomiau žiūrėti į aktorių, kuris yra tikras, „gyvas“ scenoje, atiduoda save publikai atvira širdimi, negu į plastikinę „barbę“, kuri labiausiai rūpi sau. Įgūdžiai įgyti ten yra neįkainojami.

Augant populiarumui, socialinėje erdvėje tave stebi vis daugiau jaunų žmonių. Ar su populiarumu atsiranda ir atsakomybė už tai, kokį pavyzdį jiems rodai? Kokią žinutę norėtum skleisti į tave besilygiuojantiems?

Apie tai labai stipriai susimąsčiau dar praėjusiais metais, kai dalyvavau „Lietuvos balso“ projekte. Iki to laiko savo socialinėse paskyrose viešindavau viską net nesusimastydama, kas tai pamatys ir kokią tai turės įtaką. Tačiau projekto metu gavau laišką iš vienos jaunos merginos. Mergaitė rašė, kad ji savęs nekenčia, nesijaučia graži ir norėtų būti tokia, kaip aš, nes jos akimis, aš esu tobula. „Aš? Tobula?!“ – pagalvojau. Juk dar visai neseniai aš buvau tokia pati, savimi nepasitikinti paauglė, kuri lygiai taip pat lygiavosi į kitas, „tobulesnes“ merginas.

Na gerai, neturiu šimtatūkstantinės sekėjų armijos, bet pagalvojau: „Kas, jeigu galiu padėti bent vienam iš tūkstančio?“ Tad po truputį pradėjau keisti savo socialinių tinklų profilį. Stengiuosi neidealizuoti kasdienybės, nekeliu jokių nebūtų dalykų ir neslepiu savo minusų ar kompleksų. Aišku, aš, kaip ir visi žmonės, mėgstu ir gražiai pasidažyti ar apsirengti, ir pramogauti, tačiau stengiuosi parodyti ir kitų, anaiptol netobulų savo gyvenimo detalių. Norėčiau nuoširdžiai patarti jauniems žmonėms praleisti kuo mažiau laiko stebint ir lygiuojantis į kitų žmonių gyvenimus. Pagalvokite, jog per tą laiką galite susikurti savo, kitokią, bet ne ką mažiau tobulą laimę.

Kokia Kristina Radžiukynaitė yra namie, be muzikinių ir kitų kaukių?

Aš savęs tikrai nelaikau slapuke, mano artimieji tai patvirtintų. Turbūt kokius devyniasdešimt penkis procentus laiko darbe, ar kur kitur, esu lygiai tokia pati, kaip ir namie. Penkis procentus pasilieku sau, nes negali visiškų savo asmeniškumų viešai demonstruoti. Paprasčiausiai stengiuosi būti nuoširdi tiek su savimi, tiek su aplinkiniais žmonėmis. Visgi geriausiai ir patogiausiai jaučiuosi būdama namie. Ten mano saugumo zona. Man patinka duoti sau laiko atsikvėpti ir pabūti vienai. Neslėpsiu, buvimas viešoje erdvėje man dažnai kelia stresą, kuris tikriausiai ir kaltas dėl tų penkių procentų. Kartais tikrai baisu būti savimi, bet tai normalu. Mes visi kažko vienaip ar kitaip bijome.

Koks tavo laimės receptas?

Šiuo metu jaučiu, kad esu savo vietoje ir esu labai laiminga. Kai užplūsta liūdesys aš visada stengiuosi sau priminti kokia aš esu dėkinga ir laiminga, kiek daug aš turiu. Stengiuosi kiekvieną dieną padėkoti už tai, ką turiu šiandien. Per dvidešimt šešerius savo gyvenimo metus išmokau esminį dalyką – svarbu patikti ne kitiems, o sau. Priimti save tokią, kokią sukūrė Dievas, kokią pagimdė mama. Mokausi leisti sau būti netobulai ir klysti. Klaidos yra pats geriausias man nutikęs dalykas. Aš taip džiaugiuosi, kad tiek kartų suklydau! Dabar turiu galimybę iš to pasimokyti, atversti naują lapą. Stengiuosi negyventi nei ateitimi, nei praeitimi, pabūti čia ir dabar. Gražiausi dalykai vyksta būtent šią akimirką, nereikia nieko laukti ar bandyti susigrąžinti.

Kristina, tave galima pamatyti TV projektuose, serialuose, taip pat ir miuzikluose. Kur save labiausiai norėtum realizuoti?

Nemeluosiu, jaučiuosi nuostabiai darydama visus šituos dalykus. Bet koks aktorinis ar muzikinis darbas yra labai įdomus ir teikia man didžiulį malonumą, tad negaliu kažko išskirti. Visgi stiliaus prasme, labiausiai save esu atradusi miuzikle. Labai tikiuosi, kad laikui bėgant šis žanras taps vis populiaresnis Lietuvoje. Manau, kad miuziklų Lietuvoje labai reikia ir jų trūksta. Na, o šiuo metu mano darbai labiau linksta į vaidybinę pusę, tačiau neketinu apleisti ir dainavimo. Dabar noriu užsiimti savo kūryba, o ne atlikti kitų atlikėjų dainas. Didžiausia svajonė būtų nusifilmuoti muzikiniame filme.

Talentas tai...

Didžiausias talentas man – drąsa. Asmeninių savybių ir gabumų asimiliacija. O toliau – darbas, darbas, darbas…

Kas yra tavo autoritetas?

Mane visada įkvepia asmenybė, dėl to aš visuomet pasidomiu, koks gyvenimas slepiasi po atlikėjo vardu. Kalbant apie muziką, mano didžiausia inspiracija ir įkvėpimas ateina iš „Lady Gagos“ ir „Pink“ atlikėjų kūrybos. Labai žaviuosi jų originalumu, savitumu, atvirumu. O iš aktorinės pusės norėčiau lygiuotis į Meryl Streep. Iš jos galima pasimokyti moteriškumo, užsispyrimo. Būtent ji, savo pavyzdžiu, man įrodė, kad užsispyrimu ir dideliu darbu įmanoma pasiekti viską. Todėl ir kažkieno ištartas „ne“ man nebe toks baisus.

Kokie ateities planai dabar sukasi galvoje?

Stengiuosi vengti desperacijos dėl ateities. Nebenoriu daugiau savęs spausti ir iš anksto planuoti. Juk ne veltui sakoma, kad žmogus planuoja, o Dievas juokiasi. Gerai žinau tik tai, ko noriu. Noriu ir toliau dirbti ties savo svajonėmis, vaidinti, kurti ir dainuoti.