Muzikiniame šou metamorfozėmis stebinantis Rokas Petrauskas: „Žmona – puiki mano kritikė ir patarėja“
„Muzikinėje kaukėje“ šiais metais dalyvaujantis aktorius Rokas Petrauskas (32) jau įrodė, kad jam jokie iššūkiai nebaisūs. Praėjusį šeštadienį įkūnijęs, kaip pats ją vadina, amazonę Shakirą, Rokas jau ruošiasi kitai užduočiai – savaitgalį jis taps „Eurovizijos“ širdžių ėdiku Mansu Zelmerlöwu. Tiesa, Žmonės.lt aktorius išduoda – labiausiai būtent ir bijantis įkūnyti gražuoliukus. „Nežinau, kaip iš manęs tokį padarys“, – juokiasi Rokas.
Rokai, kaip aktorių jus žino dauguma Lietuvos žiūrovų, tačiau šiais metais „Muzikinėje kaukėje“ nustebinote ir savo dainavimo gabumais. Koks jūsų santykis su muzika?
Mano mama yra muzikos mokytoja, tad ši sritis – netolima. Dar būdamas vaikas lankiau muzikos mokyklą, tačiau neslėpsiu – ten eidavau labai nenoriai. Kai įstojau į Teatro akademiją, pasigailėjau, nes prireikė muzikos. Atsirado jos poreikis, ėmiau kurti dainas, brazdinti po ranka pasitaikiusią gitarą. Su kolega aktoriumi Šarūnu Gedvilu 2013 metais net įkūrėme grupę „Neteisėtai padaryti“. Tai buvo visai sėkmingas projektas, tačiau dėl kitų darbų gausos, teko padaryti kelių metų pertrauką. Na, bet netrukus ir vėl gerbėjų laukia naujienos – planuojame išleisti muzikos albumą.
O dėl santykio tai nežinau, ta meilė muzikai išaugo natūraliai. Paauglystėje daugiausiai klausiau roko grupių, norėdavau būti panašus į vieną ar kitą mėgstamą atlikėją. Iš tikrųjų, tai jau tuomet žinojau – rinksiuosi arba aktoriaus, arba dainininko profesiją. Stovėti scenoje ir skleisti žinutę, žiūrovui suteikti emociją man visuomet atrodė kaip svajonių darbas.
Kokiu instrumentu muzikos mokykloje grojote?
Muzikos mokykloje mokiausi groti birbyne. Nebuvo tuo laiku mažame miestelyje labai daug pasirinkimo. Tačiau puikiai pamenu – tiek toji mokykla, tiek instrumentas, kuriuo grojau, man atrodė kaip didžiausia nesąmonė. Vis mąstydavau, kam man to reikia. Tėvai vadovavosi fraze: ko išmoksi, ant pečių nenešiosi. Galų gale, jie buvo teisūs.
Kada nors mokėtės vokalo?
Truputėlį. Keletą pamokų turėjau, kai dalyvavau kitame muzikiniame projekte. Tačiau dabar, gėda prisipažinti, savo balso aš nelavinu. Kalbant apie gebėjimą įkūnyti personažus, kartoti kitų muzikantų balsus, tai niekada per daug nesusimąsčiau, ar esu tam pakankamai gabus. Galiu pasakyti tik tiek, jog padeda filmukų ir filmų garsinimas. Man labai patinka šis darbas, kai sėdi vienas ir bandai pamėgdžioti daug balsų. Visai sekasi. Dainavime, aišku, sunkiau. Visą gabalą turi atlikti vienu balsu. Tai man – iššūkis.
Tas kiekvieną savaitę privalomas nuoseklus pasiruošimas – daugiau malonumas ar iššūkis?
Ir malonumas, ir didelis darbas. Malonumas dažniausiai jau tada, kai susitinki su kolegomis filmavimo dieną. Tas laikas labai fainas. Daug draugų, manau, po šio projekto liks. Tačiau pats pasiruošimas – ilgas ir sunkus. Juk ne tik tekstą dainos turi išmokti ar vieną detalę apie atlikėją įsikirsti. Ne. Tu kuri visą personažą, o tą padaryti nėra paprasta. Aš į „Muzikinę kaukę“ žiūriu labai rimtai, norisi, jog tai būtų profesionalu. Dažnai savaitės pasiruošti net nepakanka.
Praėjusį šeštadienį įkūnijote laukinę, nesutramdomą Shakirą. Į kokį atlikėją buvo sunkiausia įsijausti?
Shakirą man ir buvo sunkiausia suvaidinti. Nors apsidžiaugiau, ištraukęs šią atlikėją, tačiau, kai ėmiau žiūrėti jos video ir pabandžiau atkartoti tai, kaip ji judina klubus, supratau, kad užduotis bus ne iš lengvųjų. Įsikūnyti į moters kūną – iššūkis, o Shakira ir taip unikali. Ji ne iš tų saldžių moteryčių, kurios gražiai dainuoja ant scenos. Shakira yra tikra amazonė, pas ją labai daug vyriškumo. Be galo graži moteris, bet to kitoniškumo, kas ją daro originalia, netrūksta. Susidūriau su rimta užduotimi. Visą tą savaitę labai pergyvenau, buvo vien nervai. Galvojau, kad tik greičiau padaryčiau, gerai padainuočiau, atiduočiau visą šimtą procentų. Kai sulaukiau tą savaitę prašymo pakartoti – aplankė vėl tas jausmas, su kuriuo savaitę gyvenau. Pamaniau, vėl iš naujo viską padaryti – dar vienas iššūkis.
Kiek kartų šokį repetavote su choreografais?
Vos kelis kartus, o visa kita – namų darbai. Stovėjau prieš veidrodį namie ir krutinau klubus. Reikėjo atsiminti visus žingsnelius.
Kaip į tokius tėčio namų darbus reaguoja vaikai?
Vaikai moka visas dainas, kurias man tenka dainuoti. Ruošiuosi juk namie, pastoviai dainuoju. Štai mano vyresnėlis auklei padainuoja. Tai ji viską žino, ką aš kada darysiu. O dukra, kai ruošiausi Shakiros pasirodymui, irgi labai fainai palaikė, kartu klubus judinome. Iki dabar dar padainuoja atėjusi. Gražu.
Dėl nuolatinio darbo ir repeticijų laikas su šeima nenukenčia?
Šiuo metu jo visiems užtenka, teatrai uždaryti, darbų mažiau. Visai džiugu, kad ir „Muzikinei kaukei“ dabar yra laiko. Šis karantinas daug ką sustatė į savo vietas, nebereikia lėkti, daryti šimto darbų, džiaugiamės tuo ir savo šeimos rate.
Paprastai aš – didelis darboholikas. Ariu tol, kol kažkas atsitinka, sušlubuoja sveikata ar, pavyzdžiui, prasideda pasaulinė pandemija. Šiuo atveju, prieš metus koronavirusas pasakė STOP. Gerą mėnesį ilsėjausi nuo darbų. Po to viskas vėl po truputį ėmė judėti, bet jau kitaip. Mano gyvenime atsirado lengvumo, prisitaikiau prie lėtesnio tempo, nebeapsiimdavau tiek daug darbų. Pamąsčiau: o kur tu nulėksi, Rokai.
Ta nežinomybė nė kiek negąsdino?
Pirmasis karantinas man nebuvo sunkus, toks poilsis. Kai atėjo antroji banga, pasidarė kiek sunkiau, aplankė didžiulė nežinomybė. Ypač aktoriams, tiems, kas susiję su scena – ši situacija nedėkinga. Tas neaiškumas varo į neviltį.
Tai ir finansinis, ir saviraiškos iššūkis. Kalbant apie pinigus, juk visi gali eiti ir kokį darbą susirasti, bet saviraiška menininkui – išties svarbi. Tai tarsi varikliukas, kuris per karantiną buvo išjungtas. Taip, sutinku, kad turi uždirbti, išlaikyti šeimą, tačiau viskas tikrai ne vien į finansus atsiremia. Saviraiška aktoriams labai svarbi.
Jūsų žmona – taip pat aktorė. Du menininkai tikrai turėjo sunerimti, kai kultūros sektorių ištiko krizė.
Su žmona buvume kursiokai, ji dirba „Raudonos nosys gydytojai klounai“ organizacijoje. Nesureikšminome, kad abu menininkai. Visą gyvenimą taip, jei vienas turi darbo, kitas – ne, palaikome ir padedame vienas kitam. Vienas rūpinasi vaikais, kitas dirba. Taip ir laviruojame.
Žmona prisideda prie jūsų pasirodymų kūrimo „Muzikinėje kaukėje“? Kuris numeris jos mėgstamiausias?
Žmona – puiki mano kritikė ir patarėja. Jai labiausiai kol kas patiko „Linkin Park“ pasirodymas. Ir dainos, kuri turi daug prasmės ir jėgos, esame drauge ne kartą klausę. Tiesą pasakius, ir pačiam lengviau įsikūnyti į tuos atlikėjus, kurių muziką mėgstu. Juk be galo sunku, kai reikia tą pačią nemėgstamą dainą vėl ir vėl iš naujo leisti. Pavyzdžiui, nelabai patinka estrada. Jeigu gaučiau kokį estrados princą, nežinau, kiek galėčiau jo dainų klausyti. Tikrai išmokčiau, pasiruoščiau, tačiau tiek, kiek „Linkin Parkų“ tikrai namuose negročiau.
Savaitgalį laukia „Eurovizijos“ tema. Kuo nustebinsite?
Būsiu Mansu Zelmerlöwu. Galvojau, kad „Scorpions“ jau sunku išdainuoti, bet Mansas turi lygiai tokį patį aukštą balsą. Na, man labai sunku įkūnyti tuos gražuoliukus. Tikiu, jei dainą „Heroes“ būtų dainavęs kas kitas atlikėjas, galimai ji nebūtų nugalėjusi. Pripažįstu, jog Mansas – žavinga asmenybė, ne tik gražus vyras. Į tokį įsikūnyti yra be galo sudėtinga. Nežinau, kaip iš manęs tokį gražuoliuką padarys.
+19