Muzikinių vaizdo klipų renesansas: lietuvių darbai prilygsta kino filmams
Muzikiniai klipai Lietuvoje jau kelerius metus išgyvena renesansą. Tai nebėra tiesiog nufilmuotas atlikėjo šokis spalvotų šviesų fone ar romantiškas dainingas pasivaikščiojimas jūros pakrante. Kiekvienas šių dienų muzikinis klipas – lyg aukšto lygio trumpas kino filmas, įtraukiantis žiūrovą į išskirtinius siužeto vingius ir pasakojantis kūrinio istoriją.
2013-aisiais startavusiam LRT „KlipVid“ muzikinių klipų konkursui praėjusiais metais buvo pateikta apie 130 paraiškų. Šiemet antrus metus vykstančiame „Kino pavasario“ muzikinių klipų konkurse buvo renkami geriausi iš daugiau nei 70 kandidatų. Tai – daugiau nei po vieną klipą per savaitę. Rugsėjo 8-9 dienomis vyksiančioje konferencijoje „What‘s Next in Music?“ bus surengta diskusija apie tai, kas lietuviškų muzikinių klipų laukia ateityje, o šiandien bendrą situaciją vertina muzikos apžvalgininkas Karolis Vyšniauskas bei režisieriai Pijus Vėberis ir Justas Ramanauskas.
Anot žurnalisto ir būsimos diskusijos moderatoriaus Karolio Vyšniausko, vaizdo klipų atgimimas nebūtų įvykęs be „YouTube“ ir „Facebook“ platformų.
„Dauguma kuriančiųjų muzikinius klipus yra interneto kartos grupės ir atlikėjai. „YouTube“ yra jų televizija, o feisbukas - garsiakalbis apie savo klipą pranešti, – teigia K. Vyšniauskas. – Tik, priešingai nei tradicinė lietuviška televizija, šioje muzikai atsiranda vietos.“
Žurnalistas sako, jog muzikantai netruko pastebėti, kad geras klipas jų dainai duoda tiek klausytojų, kiek neduos radijas. Režisieriai suprato, jog muzikinį klipą sukurti lengviau ir greičiau, nei trumpametražį filmą, o ir auditoriją klipai pasiekia didesnę. „Tada jiems tereikėjo sutikti vieniems kitus“, – vertina jis.
Su „Ten Walls“, Juste Starinskaite, „Rasabasa“ ir daugeliais kitų garsių Lietuvos atlikėjų dirbęs režisierius P. Vėberis mano, jog dar viena tokio atgimimo priežastis – augantis muzikantų ir vaizdo klipų kūrėjų norėjimas pasakyti daugiau, nei galima pasakyti garsu.
Nors tai tikrai nėra sritis, iš kurios režisieriai galėtų gerai užsidirbti, mat vaizdo klipų kūrimas negauna jokio viešojo finansavimo, norinčiųjų su jais dirbti – išties daug. P. Vėberis, paklaustas, kodėl jam įdomu kurti muzikinius klipus, turi dvi priežastis.
„Dažniausiai todėl, kad atsiranda daina, kurią klausydamas jaučiu, jog galiu išplėsti jos žinutę ar vaizdu padaryti ją dar stipresnę, – sako režisierius. – O kartais dėl to, nes noriu pasakyti tam tikrus dalykus ir randu dainą su panašia nuotaika, kryptimi, mintimi, ir jaučiu, kad apjungus ją su mano idėjomis išeis išties gražus kūrinys. Smagu rasti įkvepiančią muziką ir idėjas galvoje.“
Režisierius Justas Ramanauskas, garsiems lietuvių atlikėjams nufilmavęs jau septynis vaizdo klipus, įsitikinęs, jog muzikiniai klipai turi labai daug išliekamosios vertės, kartais – net daugiau už kai kuriuos filmus.
„Man, kaip režisieriui, muzikinių klipų kūrimas – dar viena platforma savirealizacijai, – pasakoja J. Ramanauskas. – Dar viena priežastis, kodėl mėgstu dirbti su muzikantais yra ta, jog mes visi – sielos draugai. Kai į vieną vietą susiburia kelios dešimtys menininkų, darbas tampa labai smagus.“
Nors muzikinis klipas apimtimi neprilygsta kino filmui, J. Ramanauskas tvirtina, jog kartais pasiruošimas klipo filmavimui būna toks pat sudėtingas. Režisierius, kaip įsimintiniausią ir daugiausiai pasiruošimo reikalavusį, išskiria „Beissoul&Einius“ dainos „Lion“ vaizdo klipo filmavimą.
„Šis vaizdo klipas buvo išbandymas visomis prasmėmis ir kol kas – vienas didžiausių projektų mano karjeroje, – pasakoja J. Ramanauskas. – Turėjome didelių ambicijų, kurias išpildėme. To filmavimo dydis buvo tikrai neeilinis, o didžiulė produkcija nenusileido rimtam kino filmui.“
Beje, didelis darbas neliko nepastebėtas – „Lion“ buvo nominuotas kaip vienas iš geriausių 2016 metų klipų M.A.M.A apdovanojimuose, taip pat jis buvo rodytas Berlyno muzikinių klipų apdovanojimuose, šalia tokių žymių vardų kaip Jamie XX bei „Coldplay“.