Austrų kompozitorius Josephas HAYDNAS (1732–1809) puikiai žinomas vilniečiams – bent jau tiems, kurie senuosius metus palydi Šv. Jonų bažnyčioje skambant „Atsisveikinimo simfonijai“.
NETIKĖTAI GERAS. Haydnas buvo nepanašus į savo kolegas, kurie išgarsėję veldavosi į skandalus, nepateisindavo darbdavių lūkesčių, tyčiodavosi iš muzikantų. Vyras buvo pareigingas, kuklus, geraširdis, visų mylimas; net Mozartas, kitus kompozitorius vadinęs subingalviais, vis ieškojo progų su juo susitikti. Grožio Haydnui trūko (veidą darkė persirgti raupai, nosį – polipai), bet netrūko charizmos, ypač – scenoje. Kai jis diriguodavo muzikantams, atliekantiems jo kūrinius, publiką apimdavo ekstazė.
CHORO BERNIUKAS. Jo karjera kilo į viršų be nusileidimų ir pauzių, tik visada kas nors kartino gyvenimą. Iš pradžių jis badavo. Gimęs kaime, neturtingoje, bet muzikalioje šeimoje (tėvas grojo arfa), Haydnas aštuonerius metus giedojo Vienos Šv. Stepono katedroje, išmoko groti smuiku ir klavesinu. Stengėsi pranokti kitus choristus, nes tada buvo kviečiamas į privačius vakarėlius, kur sočiai pavalgydavo. Chorą teko palikti, kai viename iš tokių vakarėlių imperatorė Marija Teresė pasakė, kad jo balsas kaip gaidžio.