Muzikos vadybininkė I.M.Ubaitė: „Atlikėjo darbas, gavus „Grammy“, yra dar svarbesnis nei siekiant jo“

Su Ina Marija kalbamės apie kelią iki „Grammy“, darbą su įvairių žanrų atlikėjais ir paieškas nepamesti savęs mieste, kuris kasdien bėga.

Ina Marija, kaip gyveni ir kuo gyveni?

Gyvenu puikiai, tačiau po „Grammy“ mūsų komandos užimtumas dar padidėjo. Daug kam atrodo, jog daugiausia darbo yra prieš ir per šiuos apdovanojimus, tačiau tai netiesa – reikia stengtis ir atiduoti daug valandų, kad žinia pasklistų ir mūsų atlikėjai gautų visas galimybes, kurios ateina po euforiško laimėjimo. Atlikėjo ir komandos darbas, gavus „Grammy“, yra dar svarbesnis nei siekiant jo.

Esi trijulės „Time for Three“ vadybininkė, kurie šiemet lamėjo „Grammy“ apdovanojimą už geriausią klasikinę instrumentinę solo partiją. Kiek iš esmės atlikėjo gyvenimą keičia toks pripažinimas?

Bet koks tokio lygio laimėjimas daro didelę įtaką tavo karjerai, bet reikia žinoti, kaip tą sėkmę panaudoti. Klasikinė muzika neskleidžiama taip plačiai, kaip populiarioji, šio žanro apdovanojimai net nepatinka į pagrindinę „Grammy“ transliaciją televizijoje. Dabar po „Time for Three“ laimėjimo mes dirbame su įvairiomis medijomis ir partneriais, skleidžiame žodį apie grupę. Atsiranda vis daugiau žmonių, kurie patys susisiekia su mumis. Po apdovanojimų daug kas tik dabar suprato, kad jie nuostabūs, nors jie visada tokie buvo!

Ko reikia, kad nuvestum atlikėją link „Grammy“ statulėlės?

Manau, kad kiekvienas atvejis skirtingas ir negalima išvesti vienos sėkmės formulės. Mes turime patirties įvairiuose muzikos žanruose – kita buvusi mūsų atlikėja Yebba prieš keletą metų taip pat gavo statulėlę už geriausią tradicinį ritmenbliuzo pasirodymą pačioje savo karjeros pradžioje, nors net neturėjo sutarties su jokia įrašų kompanija. Su „Time for Three“ įdėjome nemažai darbo – jų apdovanotas albumas „Letters For The Future“ buvo įrašytas su kartu su Filadelfijos orkestru, vienu žymiausių ir geriausių orkestrų pasaulyje. Reikia žinoti, kokius įrankius ar žmones pasitelkti, kad sėkmė ateitų.

Niekam nenuostabu, kad, pavyzdžiui, Beyoncé turi daugiausia „Grammy“ apdovanojimų istorijoje. Kalbant apie mažesnius vardus, sunku suprasti, kokios žaidimo taisyklės. Ar jautėte, kad šiemet pavyks laimėti?

Šį verslą pažįstame gerai, todėl tikrai tikėjomės, o ir albumas nuostabus. Nominacija jau yra didžiausias įvertinimas, nes tūkstančiai žmonių priduoda paraiškas su savo darbais. Žinom, kas buvo išleista tuo metu, kokie konkurentai buvo, todėl turėjome paleisti fantastišką produktą.

Nors kažkiek ir tikėjausi, pamenu, kai skelbė šios kategorijos nominantus, labai jaudinausi, drebėjo rankos, apėmė euforiškas jausmas. Šis albumas – bendras atlikėjų ir vadybos meilės kūrinys, įrašytas pandemijos metu.

Ką prisimeni iš pačios ceremonijos?

Su komanda joje dalyvavome jau penktą kartą. Šių metų ceremonija buvo pirmoji laisva, suvaržymų neturinti ceremonija po pandemijos. Jautėsi, kad „Grammy“ grįžo. Svarbu paminėti, kad „Grammy“ skirstoma į dvi dalis, viena jų – apdovanojimai prieš tiesioginę transliaciją televizijoje. Ten apdovanojama didžioji dalis įvairių žanrų atlikėjų, nuo elektronikos iki klasikos. Man ji daug labiau patinka už pagrindinę transliaciją, nes čia visuomet jaučiu stiprų bendruomenės jausmą tarp muzikantų, vadybininkų, prodiuserių ir kitų muzikos pasaulio žmonių. Tai savotiškas susivienijimas.

Prakalbus apie pandemiją – kaip jauteisi jos metu? Ar abejojai dėl ateities ir darbo muzikos versle?

Buvo įdomu stebėti, kaip visi stengiasi išgyventi ir keisti verslo modelį. Mums pasisekė, kad dirbame su atlikėjais, kurie gyvena ne tik iš gyvų pasirodymų, bet ir įrašų gamybos ar kitų pajamas generuojančių projektų. Sunkiausia buvo tiems, kurie gyvena scenoje. Su kolegomis daug galvojome, kaip pasirūpinti atlikėjais ir jų emocine sveikata, tai buvo prioritetas. Džiaugiuosi, kad galėjome užbaigti atidėliotus projektus, užsiimti naujų dainų rašymu, bendradarbiavimu su kitomis meno sritimis. Tie patys „Time for Three“ sukūrė garso takelį Robin Wright filmui „Land“ per „Zoom“. Buvo atidaryta daug durų dirbti kūrybiškai.

Komandoje mėgstame sakyti, jog kūryba stumia verslą į priekį. Uždarbis ir šlovė ateina po to.

Tavo minima darbovietė – „Park Avenue Artists“. Ar gali priminti, kaip įžengei pro jos duris?

Atvykaus studijuoti muzikos verslo į Niujorką ir ieškojau praktikos vietos, atsidūriau čia. Tuo metu į praktiką žiūrėjau labai rimtai, gal net per rimtai – darbo metu net nežiūrėdavau į savo telefoną, praktikai skyriau daug valandų, vėliau man pasiūlė darbą. Visgi, norėjau išbandyti ir kitas darbo vietas, maniau, kad galėsiu „Park Avenue Artists“ pasiūlyti daugiau, jei turėsiu naujų įgūdžių, pažinčių. Susitarėme, kad po studijų sugrįšiu – taip ir nutiko.

Atlikėja Sade yra sakiusi, kad būti neatstovaujamam yra geriau nei būti klaidingai atstovaujamam. Ar yra tekę išsiskirti su atlikėju?

Žinoma, ir tai yra normalus procesas. Tai nėra santuoka, tai darbas. Mes dirbame su žmonėmis ir jų gerbūviu ir reikia suprasti, kad muzika yra visas to atlikėjo gyvenimas. Kūryba jiems – esybė. Dirbdamas kartu su jais suartėji, pradedi pažinti jų šeimas, draugus, mylimuosius. Tu atsakai už atlikėjus, visą jų komandą, turi žinoti, koks jo skonis, ko jis nori, kokia kryptimi eina. Yra milijonai būdų atstovauti atlikėją, bet reikia parinkti tinkamą kelią. Kartais to padaryti nepavyksta, todėl išsiskyrimas būna emocingas, bet naudingas abiems pusėms. Yra labai mažai atlikėjų, kurie su vienu vadybininku išbūna visą karjeros laikotarpį.

Tavo kompanija dirba ir su Brodvėjaus atlikėjais – ar darbas su miuziklo žanru skiriasi nuo klasikos ar populiariosios muzikos?

Mes esame viena iš nedaugelio kompanijų, kuri atstovauja tokių skirtingų žanrų atlikėjus. Mūsų darbų sąraše miuziklai, klasika, populiarioji muzika. Dirbdama šiose srityse randu daug sąlyčio taškų visuose žanruose, nes nei vienas negyvename vakuume, neklausome tik vienos krypties muzikos, kai galime pasiekti ir klausytis visko. Miuziklų pasaulis kitoks, bet vien kūrybiškai žiūrime į jų projektus ir atveriame galimybes pasireikšti visose srityse.

Minėjai, jog jūsų kompanijos prioritetas – rūpintis atlikėjų psichologine sveikata. O kaip rūpiniesi savo? Ar neperdegi gyvendama dideliame tempe?

Stengiuosi kuo dažniau prisiminti, kad tai yra tik darbas ir ieškau hobių, nesusijusių su muzika. Tenka priminti sau, kad reikia pailsėti. Dabar jau moku, bet iki to buvo ilgas kelias. Dabar mažiau vaikštau į koncertus, labai mėgstu žaisti tenisą, skaityti, jodinėti, gaminti, būti gamtoje, nors Niujorke ją pamatyti sunku. Dėl savo pačios sveikatos stengiuosi nedirbti savaitgaliais – mano atlikėjai žino, jei tai nėra degantis klausimas, neatsakysiu.

Į muziką labai lengva pasinerti 24 valandas per parą. Atlikėjams sunkiau uždaryti studijos duris, nei vadybininkams, bet kiekvienas turime galvoti apie poilsį. Nebuvau savęs privedusi prie perdegimo, bet atėjo momentas, kai darbas neatrodė toks smagus, kaip anksčiau. O man dirbti turi būti gera. Legendinis pianistas Lazaras Bermanas yra sakęs, jog pripažinimas ateina tada, kai myli muziką, o jei jis neateina, tu visada turėsi muziką, kurią myli. Iki šiol vadovaujuosi šia taisykle.

Sakai, jog mėgsti pabėgti į gamtą. Pasiilgsti lietuviško jos vaizdo?

Pasiilgstu, ypač jos prisiminimų, pavyzdžiui, groti Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje Gedimino prospekte prie atidaryto lango ankstyvą pavasarį. Arba jausti lietuvišką lietų. Nors užaugau prie jūros, nesu didelė jos gerbėja, labiau pasiilgstu tam tikrų momentų, jausmų, kvapų, pojūčių. Į Lietuvą stengiuosi grįžti bent kartą metuose, nes mano šeima gyvena Vilniuje ir Klaipėdoje. Jei ne Lietuvoje, susitinkame kur nors pusiaukelėje.

Dabar išgyvename tamsų karo Ukrainoje laikotarpį. Ar pastebi palaikymo ženklų, judėjimo šia tema Niujorke? Ar amerikiečiams rūpi?

Niujorkas įdomus miestas – ten, kur save nukreipsi, tą ir matysi. Kadangi esu lietuvė, palaikau Ukrainą ir domiuosi šia tema, randu būdų prisidėti ir padėti. Čia mačiau daug protestų, ypatingai karo metinių proga. Netgi mano draugai amerikiečiai, kurie visiškai nesusiję su mūsų regionu, taip pat stipriai įsitraukė į šią temą.

Gaila, kad Amerikoje visko vyksta tiek daug, jog vienos žinios aplenkia kitas ir lokalios naujienos čia tampa svarbesnės.

Niujorke gyveni daug metų ir apie muzikos pasaulį išmanai daug – ar yra kitų sričių, kuriose norėtum mokytis ir save išbandyti?

Man būtų labai įdomu būtų rinkti muziką filmams – angliškai tokios pareigos vadinamos music supervisor. Dar labai mėgstu prodiusuoti, norėčiau dirbti festivalyje. Visus metus ruoštis vienam renginiui ir tada turi kelių dienų šventę. Muzikos verslas labai įdomus ir besikeičiantis, manau, kad stipriai mokausi ir augu kiekvieną dieną.

Kokia muzika skamba tavo namuose pastaruoju metu?

Dabar – mylimi „Khruangbin“, Moses Sumney, Jamesas Blake’as, „The Marias“, „Tame Impala“, Channelis Tresas ir „Sylvan Esso“.