Mūzos Rubackytės vyras Alainas Golay – apie pažintį su žmona: „Aš išvirtau iš koto“

Būtent medicinos profesorius A.Golay medikų kongrese Šveicarijoje inicijavo Paryžiuje gyvenančios lietuvės pianistės pasirodymą. Jis prisimena, kad tąsyk Mūza bisui sugrojo Ferenco Liszto „Meilės svajas“. „Aš išvirtau iš koto“, – juokiasi muzikės vyras ir priduria, kad jų susitikimas ir meilė buvo nulemta likimo.

Du dešimtmečius porą lydinti muzika yra nepaprastai svarbi jų gyvenime. Tai iliustruoja ir A.Marcinkevičiūtės dokumentiniame filme nuskambėjusi Mūzos frazė: „Mano vyras sako, kad penkias dienas Mūzą be muzikos dar galima pakęsti, bet šeštąją – nebe.“ Išties, pianistės vyras prisipažįsta, kad ima jaudintis, kai ji nustoja groti. Paprašytas prilyginti Mūzą muzikai, atsakymą jis randa per akimirką: „Mūza yra muzika, kurią ji groja ir myli. Pirmiausia, romantinė.“

Žiūrėdamas filmą „Mūza“ premjeros vakarą, A.Golay prisipažino keletą kartų vos suvaldęs ašaras. „Tai – nuostabi istorija, – jis sako. – Rezultatas mane nustebino, jis dar geresnis nei galėjau tikėtis. Filmo konstrukcija leidžia sekti Mūzos gyvenimo etapus, per kuriuos, tarsi raudona linija, tęsiasi muzika. Subtiliai parinkta, ji tarsi tiltas sujungia atskirus filmo epizodus. Na, kad ir pradžioje skambantis Ástoro Piazzollos kūrinys ataidi epizode, kuriame aš pats groju smuiku.“

Ir pats filmo personažu tapęs A.Golay teigia, kad vienas svarbiausių šio filmo herojų yra Mūzos mama, kadaise supratusi, kad jos dukra turi išskirtinį talentą. Drauge su Mūzos teta ir močiute jos susuko saugų ir šiltą lizdą, kad talentas galėtų skleisti sparnus ir skristi aukštyn. Profesoriui itin svarbūs atrodo du epizodai, iš kurių viename mama paleidžia dukrą į savarankišką gyvenimą, o kitame aiškiai išreiškia savo poziciją, kad dukra jai nebepriklauso – ji yra viso pasaulio Mūza. „Tai – svarbus dvasingumo epizodas, kurį nuostabiai iliustruoja muzika“, – įsitikinęs A.Golay.

Filme yra gana daug kadrų, kuriuose Mūza pasirodo su savo gyvenimo vyru. Įsileisti filmavimo komandą į namus – gana didelis iššūkis. „Man buvo svarbiausia, kad Mūzai būtų komfortiška ir kad ji sutiktų tai daryti, ne kartą klausiau – ar tikrai. Kai pasakydavo – taip, abejonių nelikdavo“, – penkerius ilgus filmavimo metus prisimena pianistės vyras ir priduria, kad jam taip pat buvo svarbu atiduoti visą savo laiką ir energiją, jog filmo kūrėjai pasiektų geriausią įmanomą rezultatą.

Alainui didžiulį įspūdį padarė archyviniai dokumentiniai filmo kadrai, kuriuose jis savo Mūzą pamatė visai mažą mergaitę. Kai kuriuos iš šių kadrų abu filmo herojai pamatė pirmąjį kartą, tikru siurprizu jiems tapo Mūzos pergalės kadrai iš Budapešte vykusio F.Liszto konkurso.

Dar viena svarbi filmo tema, kurią iliustruoja gražus gatvės muzikanto epizodas, pasakoja apie vyresnio amžiaus poros santykius ir apie tai, kad meilei, draugystei amžiaus ribos neegzistuoja. „Kai pamačiau Mūzą, mane trenkė tarsi žaibas, – prisimena Alainas. – Tačiau egzistuoja kitas klausimas – kaip tokį įsimylėjimą išlaikyti, kaip jį tęsti ir puoselėti. Nediktuosiu jums recepto, tik pasakysiu, kad mano šiandienos gyvenimas yra fokusuojamas į Mūzą ir jos besitęsiančią karjerą.

Kiekvieną penktadienį kviečiu Mūzą į Ženevą, ji kviečia mane į Paryžių arba mes kviečiame vienas kitą į kurią nors pasaulio šalį. Mes kartu muzikuojame, šokame, rašome vienas kitam eiles, sąrašą, ką veikiame, galima tęsti be galo. Man atrodo, kad santykiuose svarbu būti dėmesingam. Ir tai kur kas svarbiau, nei stengtis, pastangos nereikia, susidomėjimas šalia esančiu turi būti be pastangos.“

Mūza ir Alainas per bendro gyvenimo dvidešimtmetį išmoko vienas kitam skirti daug dėmesio. Alainas lydi Mūzą į koncertus ir stengiasi nepraleisti kitam svarbių progų. Tai vyksta ir Vilniuje, kuris, kaip sako A.Golay, yra tapęs jam labai artimu miestu. Kiekvieną kartą, kai atvyksta į Vilniaus namus, jis pamato naują restoraną, naują parduotuvę, išgirsta apie naują festivalį. „Vilnius yra labai dinamiškas miestas“, – jis neabejoja.

Alainą tikrai galima pavadinti knygos „Gimusi po fortepijonu“ ir filmo apie Mūzą įkvėpėju. Būtent vyras paskatino Mūzą pasakoti savo istoriją tiems, kurie mažai žino apie Lietuvos likimą. „Dėl politinių žaidimų Mūza prarado septynerius savo karjeros metus, atvykusiai į Paryžių jai viską reikėjo pradėti iš naujo. Ji išgyveno tiek daug, kad jos patirtys tapo pridėtine verte, pridėjo gelmės muzikai, kurią ji atlieka“, – sakė A.Golay.

A.Marcinkevičiūtės dokumentinis filmas „Mūza“ jau rodomas Lietuvos kino teatruose. Filmą iš dalies finansavo Lietuvos kino centras ir Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija. Filmą kūrė prodiuserinė kompanija „Fralita Films“, filmo platinimu Lietuvoje rūpinasi „Acme Film“.