O juk galėjo tapti, pavyzdžiui, fiziku. Arba – matematiku. Gal dar gražinti moterų biustus kurioje nors plastinės chirurgijos klinikoje. Visgi Mykolas Vildžiūnas (30) pasirinko aktorystę ir režisūrą, lyg nesistengtų pabėgti nuo dar dviejų Vildžiūnų – tėvo, kino kritiko Lino, ir brolio, kino režisieriaus Kristijono. Suvaidinęs bjaurųjį poručiką Janeką Razumovskį filme „Tadas Blinda. Pradžia“, šią vasarą jis žada baigti savo paties ilgojo metražo juostą „Nesamasis laikas“. Ar jame numatytas vaidmuo mylimajai, operos dainininkei Asmik Grigorian, Mykolas neišduoda.
Nuo filmo „Tadas Blinda. Pradžia“ premjeros jau praėjo daugiau nei pusmetis. Padėjai savo vaidmenį į lentyną?
Su vaidmeniu lyg ir atsisveikinau, bet filmas nepaleidžia. „Tadą Blindą“ kaip reikiant pavežiojome po pasaulį: premjeros Londone, Los Andžele, Niujorke, Osle, Bergene, Stokholme. Visai neseniai štai vykome į Kijevą. Ukrainos žiūrovus filmas pasieks įgarsintas rusiškai.
Įdomu, ką „Tadas Blinda“ gali pasakyti Ukrainos žiūrovams?
Jie žiūrės herojinę meilės istoriją. Tiesiog. Filmas sukonstruotas lietuviškai auditorijai, bet tai, kad jis juda, yra geras ženklas visam Lietuvos kinui.
Kokių vertinimų sulaukė tavasis Janekas?
Visokių. Jei gerai, tai ir gerai, nėra ko kabintis už aukštos natos. Kitiems – kūnas negražus. Tai kardą blogai rankoje laikau. Koks Janekas buvo scenarijuje, toks atsidūrė ekrane. Kaip Mantas sporto salėje nevariau – man tiek nuogo kūno demonstruoti nereikėjo, buvau įpakuotas į šiltą vilnonį mundurą. Tačiau mokiausi ir kovos meno, ir jodinėjimo.
Nepatraukė?
Kai filmavausi Kristijono filme „Aš esi tu“, pradėjau laipioti uolomis. Treniravausi su alpinistais – dabar jau užleistas reikalas. Po „Tado Blindos“ norėčiau jodinėti. Atšils – būtinai į žirgyną užsuksime.
Kaip Mantas sporto salėje nevariau – man tiek nuogo kūno demonstruoti nereikėjo, buvau įpakuotas į šiltą vilnonį mundurą. Tačiau mokiausi ir kovos meno, ir jodinėjimo.
Gal žirgą už honorarą nusipirkai?
Juokauji?! Bet man patiktų. Prisimenu, kaip per filmavimus pasileisdavome šuoliais mišku. Įsikibdavau į karčius, kad neiškrisčiau iš balno. Žirgas – ne automobilis, kurį gali valdyti. Jis pats nuspręs, kada jam šokti per griovį, o kada – ne.
Mykolai, tavo šeimoje kino yra daug: tėtis Linas – kino kritikas, brolis Kristijonas – kino režisierius. Ar kvieti juos į savo pasirodymus, į savo dokumentinių filmų premjeras?
Kol studijavau aktorinį, į premjeras dažniau kviesdavau draugus nei juos. Žinojau, tėvai puikiai supranta, ką veikiu akademijoje, o pirmieji infantilūs mano žingsniai jų tikrai nedomina. Kviesti pradėjau vėliau, kai supratau, kad nebebijau jiems matant suklysti.
Ar galėjo nutikti taip, kad būtum pasirinkęs kitą profesiją?
Kino salėje atsidūriau gal ketverių. Tamsos pasaulyje išgyvenau iki šešiolikos. Ekrano magija man buvo paslaptis, žiūrėjau visus filmus iš eilės, o štai knygas skaityti sekėsi sunkiai.
O ką tėvai? Nesakydavo, kad sugadinsi akis?
Akis gadina televizorius (juokiasi). Kine teisingai subalansuotas šviesos ir tamsos santykis, atstumas ir garsas. Apie turinį net nekalbu! Baigdamas mokyklą svarsčiau, ar nepasirinkus operatoriaus profesijos. Senelis buvo fotomėgėjas, aš irgi fotografuodavau jo zenitais ir fedais, namuose projektoriumi nuolat sukdavau aštuonių milimetrų kino juostas. Tačiau muzikos ir teatro akademija tais metais operatorių kurso nerinko. Garso režisieriaus darbas manęs nedomino, teko rinktis aktorinį. Tėvų naujiena nepradžiugino: „Tik pabandyk!“ Reakcija šiek tiek sušvelnėjo, kai pasakiau, kad kursą renka šviesaus atminimo režisierė Dalia Tamulevičiūtė. Nusprendėme: jei ir netapsiu aktoriumi, studijos jos kurse – neprošal.
Kelias buvo sunkus, atrodė, kad pats išeisiu, keletą kartų – kad mane išmes. Tačiau nuėjau iki galo, nors kai paaiškėjo, kad kurso vadovė Rusų dramos teatre mus paliks vienus, teatro durų taip ir nepravėriau. Iškart pradėjau filmuotis Kristijono „Aš esu tu“.
Be abejo, kai brolis filmuoja, pakvies brolį...
Užtat ir išvažiavome tyliai į mišką (juokiasi). Kristijonas vaidmenį man buvo numatęs dar rašydamas scenarijų. Įdomi patirtis – ne tik vaidinau, bet ir dirbau režisieriaus asistentu.
Ir kinas iš to miško tave nusitempė paskui?..
Dar studijų metais pradėjau režisuoti renginius, apie kiną rimtai niekuomet negalvojau.
Fu... Renginiai! Kaip žema aktoriui ir režisieriui.
Su tokia nuostata tikrai reikėjo pakovoti, tačiau mūsų „Kaukių akademija“ gyvuoja jau dešimt metų. Kai kurių organizacijų, kurioms mes rengėme prabangius pristatymus, neliko, o mes štai dirbame. Esame sukaupę galybę dekoracijų, daugiau nei keturis šimtus kostiumų, per tuos metus mūsų repeticijų salėje apsilankė daugiau kaip 40 profesionalių, dabar jau gerai žinomų aktorių: Ineta Stasiulytė, Tadas Gryn, Balys Latėnas, Dominykas Vaitiekūnas... Kuo gi ne teatras? Kas, kad valkatų bastūnų, kurie, vos gavę pasiūlymą vaidinti, trumpam išnyksta, o paskui ir vėl atsiranda, kad per keletą naktinių repeticijų pastatytų vieno karto spektaklį. Aš – irgi ne išimtis. Beje, atsitraukti, pakeisti aplinką, iš šalies pažiūrėti į savo darbus visuomet naudinga.
Ar tiki, kad žmonės visada išgirsta, ką nori pasakyti savo vaidmenimis ir savo režisieriaus sprendimais renginiuose, kur skambčioja taurės?
Labai svarbu pasirinkti tinkamą kalbą. O ir nuo žmogaus būsenos priklauso. Jei jis, pavyzdžiui, įsimylėjęs, tai ir galvos apie savo meilę. Jei įkritęs į vidinius apmąstymus, pagaus, supras, įsigilins, o po visko gal net pasiūlys savą siužeto finalą. Teatro raganystė prasideda, kai susimaišo visi komponentai. O ir pats, kai įkrinti į dramatinį vaidmenį, porą mėnesių tik tuo ir gyveni. Net apmokėti paprasčiausią sąskaitą tampa iššūkiu.
O mylėtis?
Klausi apie santykius? Visaip būna... Būna, pasirenki vienatvę. Tiesiog imi ir susitari su mylimu žmogumi: manęs nėra.
Per „Tado Blindos“ filmavimus tavo gyvenime vyko dramos – skyreisi su savo gyvenimo drauge Dagne, įsiliepsnojo nauja meilė. Sugebėjai nuo viso to atsiriboti?
Kai vyksta dramos, juk norėtum nuleisti rankas ir nieko nedaryti. Tačiau rankų nuleisti nebuvo galima. Teko eiti į mišką, sėsti ant žirgo, mojuoti kardu. Mums juk visada sako: raskit, kuo užsiimti, ir pasidarys lengviau.
Kartais atrodo, kad aktoriai, režisieriai nė negali be dramų. Jų nėra? Na, imam ir padarom!
Pažįstu daug tokių žmonių, bet jie – nebūtinai režisieriai ir aktoriai. Mano gyvenime dramų užtenka, bet darbines dažnai išgyvenu labiau nei asmenines, nes griūtis prieš spektaklį – apibrėžta laiko. Namuose sprendimus galima nustumti: išspręsime rytoj. Tiesą sakant, vieno modelio nėra. Mes visi priklausomi nuo emocijų. Sutinku, scenos žmonės dažnai susipainioja: realiame gyvenime lyg scenoje pakelia balsą, o balsas – išlavintas, jis būtinai pasiekia kitą žmogų. Kai yra žiūrovas, spektaklis vyksta.
Kai pagalvoji, visi spektakliai – scenoje ir gyvenime – yra apie tą patį: meilę ir neapykantą, gėrį ir blogį... Neabejoju, kad bendro gyvenimo pradžioje svajojote, kaip senatvėje sėdėsite savo sode, apsikloję kojas languotu pledu, ir žiūrėsite filmus. Kodėl nepavyko išsaugoti santykių?
O kodėl nepavyksta daugeliui? Nes mus apgauna pirmoje biologijos pamokoje, kai pasako, kad žmogus – protingas protingas. Tik vėliau paaiškina apie lyčių skirtumus ir apie tai, kaip užsimezga gyvybė. Taigi kadangi žmogus yra protingas protingas, kiekvienas mūsų sprendimas – pats protingiausias ir teisingiausias. Galvoju, jei nežinotume, kad esame protingi, gal tada geriau įsiklausytume, gal nespręstume taip iškart?
Dabar taip mėgstama sakyti, kad visus jausmus valdo seksas...
Jausmai niekaip nesusiję su mechanika, o seksas juk – mechaninis užsiėmimas. Meilė – nevaldomas jausmas, nepasiduodantis žemės traukai. Kai žmonės nustoja mylėti, tai pirmasis signalas – kodėl, būdamas su tavimi, nejutau nei savęs, nei tavęs?
Netgi gyvenome vienas nuo kito vos per keturis šimtus metrų, bet nesimatėme. O pernai išėjome trumpam pasikalbėti ir pajutome, kad kalbėtis yra apie ką ir labai norisi.
Kai kalbėjai apie nevaldomą jausmą, turėjai galvoje Asmik?
Taip, tai didelis jausmas. Didelė banga. Mums patiems nuostaba.
Kaip jis jus ištiko?
Tiko tiko ir ištiko. Pirmą kartą susidūrėme prieš septynerius metus. Neseniai abu prisiminėme žvilgsnius, kuriais tada pažiūrėjome vienas į kitą. Jos žalios akys, mano – rudos. Per tuos metus buvome susitikę dar keletą kartų, vis darbuose. Lyg ir pažinojome vienas kitą gerai, bet nebendravome. Netgi gyvenome vienas nuo kito vos per keturis šimtus metrų, bet nesimatėme. O pernai išėjome trumpam pasikalbėti ir pajutome, kad kalbėtis yra apie ką ir labai norisi. Susitikome ir... nebesiskyrėme. Tikrai nedaviau skelbimo: „Mykolas Vildžiūnas ieško...“
Na, moterų dėmesio tau niekada netrūko...
Buvo jų... Žavių, protingų. Žavios, įdomios mane labiausiai domina. Gražios – tik po jų.
Tavęs negąsdina toks neapibrėžtas gyvenimas: tu – čia, ji – užsienyje? Asmik juk dabar daugiau laiko praleidžia Vokietijoje nei Lietuvoje.
Nelengva situacija, bet abu esame menininkai...
Vadinasi, jus į svečius sunku prisikviesti?
Gal dar galima kalendoriuje rasti datą, kai esame kartu, bet pas mus tai jau tikrai niekas negali ateiti. Mūsų tiesiog nebūna, mes niekur nesame.
Kol kas neturite bendrų namų?
Neturime.
Tai kur susitinkate su Asmik?
Yra toks šiluminis mazgas Konarskio gatvėje. Žadame jį užimti, tik niekam nesakyk (juokiasi). Asmik dabar buvo Lietuvoje, dainavo operoje „Manon Lesko“. Nebuvau premjeroje, žinau, kaip sunkiai ji dirbo. Juk nė nematyčiau vaidmens, o tik pavargusį artimą žmogų. Per repeticijas nesimatėme – ji visą laiką skyrė namams ir vaidmeniui.
Mudu susitinkame ne Lietuvoje, nuvažiuoju pas ją. Kartais atrodo, kad gyvenimas tik prasidėjo, o kartais – kad jis jau baigiasi. Ir tai ne dramos, o kova su asmeniniu būviu, kova su scena ir prieš gyvenimą.
Tačiau protingi žmonės sako, kad nėra nieko svarbiau už dviejų žmonių ryšį?
Ryšys gelbsti. Kalbu apie save. Kai stresas, daug darbų, susirašai, pasikalbi, pasvajoji, kad pasimatysi, ir tai suteikia jėgų. Ypač kad nuvažiavęs randi savo veidrodį. Pasižiūri į jį ir supranti, koks esi. Su Asmik mes – veidrodžiai. Panašiai matome pasaulį, tos pačios emocijos. Abu gimę Gaidžio metais, ji – skrajojantis Jautis, aš – priplota Mergelė.
Esi pedantas? Nuvažiavęs sutvarkai Asmik namus?
Tiesiog ten tam nebūna laiko (šypsosi)...
Būsite laimingi?
Visą gyvenimą mes ieškome atsakymo. Lyg ir suvokiame kokio, bet dažnai negalime įvardyti. Perėję kokį išmėginimą, klausiame: jau? Ne, dar ne... Net jei mirusius prikeltų, atsakytume, kad dar nenutapėme geriausio paveikslo, neparašėme knygos, nesukūrėme filmo. Norėjimas daugiau ir yra variklis, kuris mus stumia į priekį. Nuo pat mūsų gimimo iki išėjimo.