Myliu du vyrus! Gresia katastrofa ar ateities scenarijus įmanomas?

Neskubėkime teisti. Situacija, kai ta pati moteris tuo pačiu metu myli du vyrus, gali kilti ne tik iš jos egoizmo ir noro būti jų abiejų garbinama deive. Gal jausmai, nors ir skirti dviem, tikri?.. Kas yra ta meilė dviem – jausmų diapazonas ar artėjanti katastrofa?

Meilė dviem ir klasikinė moralė

Tiek tėvai, tiek vaikiškos pasakų knygelės mokė, kad mylėti du – nesąžininga.

Ar galima tuo pačiu metu mylėti du vyrus? Pirmasis impulsas verčia mus atsakyti: „Na, gal išprotėjot. Žinoma, kad ne!“ Ir tai – nenuostabu: tiek tėvai, tiek vaikiškos pasakų knygelės mokė, kad mylėti du – nesąžininga. O kur dar daugybė gyvenimo pavyzdžių, kai vyro ir meilužio mylima dama parazituoja jų abiejų jausmų sąskaita, pati nei vienam, nei kitam nejausdama nieko ypatingo. Vėlgi – mažų mažiausia nesąžininga, ir dar – su prastu vertybių prieskoniu.

Mes kartu jau penkti metai, vaikų neturime. Galbūt todėl visą savo švelnumą vyras dovanoja man. Lepina kaip vaiką, popina ir globoja. Man patinka jaustis mylimai, lepinamai, saugomai! Ne gyvenimas, o pasaka... Tačiau vieną dieną jis į svečius pasikvietė draugą – mielą, paprastą, linksmą vaikiną. Po kurio laiko šis tapo ir mano draugu – jautriu, ramiu, protingu. Su juo galiu kalbėtis apie viską, kas man įdomu. Su juo, naujuoju šeimos draugu, vieną vasarą vykome atostogauti. Mano ir savo nelaimei, jis mane palietė – tarsi elektra būtų trenkusi! Mylėtis su juo buvo fantastiška. Tai buvo tokia aistra, kokios iki tol niekam nejaučiau. Nuo tos akimirkos matyti jį ir negalėti prie jo prisiliesti – siaubinga kančia. Pasakyti vyrui, kad myliu jo geriausią draugą, ir išeiti – žiaurus poelgis, kuriam negaliu ryžtis. Taip ir gyvenu – aistringą meilę dovanodama vienam, o ramią ir gilią – kitam. (Raminta, 27 m.)

Žmonių, kurie vienu ar kitu gyvenimo momentu staiga pasijunta mylintys du asmenis, ne tiek mažai. XXI amžiaus meilės fiziologija jau nebesutelpa į klasikinės moralės rėmus. Mes peraugome dualistinę jausmų stadiją („myliu/nemyliu“) ir puikiai suprantame, kad meilė, kaip ir bet koks kitas jausmas, gali turėti daugybę šešėlių ir „atšešėlių“. Tačiau tai, kad vis geriau pažįstame jausmus, nereiškia, kad meilė prarado savo reitingus: jie vis dar labai aukšti. Todėl svarbiausia priežastis, kuria daugelis žmonių linkę teisinti savo neištikimybę teisėtam partneriui, būtent ir yra meilė („Pamilau ir pasukau į kairę.“). Dar prieš 40 metų vyrai santuokinę neištikimybę įsivaizdavo kaip kelis vienos nakties nuotykius svetimose lovose, o dabar toji neištikimybė jiems reiškia meilę kitai moteriai.

Tradiciškai orientuojamės į monogaminius santykius. Ir tikimės sutikti tokį žmogų, kuris atskleistų mums visas meilės spalvas, duotų viską, ko galima tikėtis iš vyro, ir užpildytų visas gyvenimo spragas. Atrodo, su tokiu ranka rankon nugyventume gyvenimą, pasentume kartu ir mirtume tą pačią dieną. Tačiau tokia laimė – labiau ideali nei reali. Realybė – deja – nepateisina idealistinių lūkesčių ir dažnai būna visai kitokia nei jie.

Kodėl meilė dviem?

Prancūzų psichoanalitikas Didier Dumas mano, kad monogaminių santykių siekis – nesąmoningas noras atkurti vaiko ir mamos ryšį. Vaikui mama – viskas: ji yra jo visata, dovanojanti neišsemiamą meilę, palaikymą ir absoliutų supratimą. Šis patyrimas toks stiprus, kad net suaugusios nesąmoningai – dabar jau iš savo mylimojo – tikimės tokios pačios jausmų gelmės, tokio paties saugumo, tos pačios jausmų visatos dviem. Ir save pasmerkiame nuolatiniam nepasitenkinimui – juk nerealu, kad kitas asmuo mums taptų ir mama, ir Dievu, ir meilės visata. Jis viso labo tik žmogus! Šioje situacijoje, mylėdamos ne vieną, o du, išvengiame nusivylimo: vienas žmogus mums nesukurs meilės visatos, tačiau du – jau beveik gali!

Dar viena priežastis, kodėl kai kurie žmonės myli du partnerius, – skirtingi jų poreikiai. Vienas vyriškis moteriai gali padėti patenkinti aistringos fizinės meilės poreikį, kitas – būti dvasios draugas, širdies gydytojas, sielos brolis. Jau Freudas kalbėjo apie du poreikius – švelnumo (tai ir būtų meilė, panaši į ryšį su motina) ir jausmingumo (arba seksualinio pasitenkinimo).

Brandus žmogus šiuos poreikius turėtų suvokti kaip vieną: jam turėtų pakakti vieno partnerio, su kuriuo galėtų būti ir švelnus, ir jausmingas. Bet labai dažnai šie poreikiai suvokiami kaip atskiri (ir ypač mūsų kultūroje, kur tiek daug kalbama apie jausmingąją, arba seksualiąją, meilės pusę), o jiems tenkinti pasirenkami skirtingi partneriai.

Pora – tai mažesnis ar didesnis susiliejimas su kitu žmogumi. Čia ne visai tinka formulė 1+1=1. Jau greičiau 1+1=3, kur 3 – aš, tu ir mes.

Galiausiai kai kurioms poroms trečias asmuo – reikalingas. Jis padeda išsaugoti yrančius ir aižėjančius santykius. Pora – tai visuomet mažesnis ar didesnis susiliejimas su kitu žmogumi, susitapatinimas su juo. Čia ne visai tinka formulė 1+1=1. Jau greičiau 1+1=3, kur 3 – aš, tu ir mes. Kai kurie žmonės nesąmoningai bijo šio susiliejimo: jiems baisu „ištirpti kitame“, tai asocijuojasi su psichologine mirtimi, o pastaroji gąsdina neką mažiau nei fizinė. Jei šeimoje abu – tokie patys, būti drauge ir iššūkis, ir kančia. Šiuo atveju tas trečias – žmonos meilužis ar vyro meilužė – padeda išlaikyti reikalingą jausmų atstumą ir šiaip ne taip išbūti kartu.

Tarkim, žmona turi meilužį. Jis apsaugo nuo susiliejimo su vyru, o vyras, savo ruožtu, apsaugo nuo susiliejimo su meilužiu. Žinoma, šiuo atveju nekalbame apie tokių santykių kokybę. Jie iš skausmingų tampa pakenčiami – štai ir visas „biznis“. Tokios istorijos gali tęstis metų metus, kol kuris nors meilės trikampio „kampas“ pavargsta nuo neapibrėžtumo ir pats „išeina iš žaidimo“.

Prisirišimas ar įvairovė?

Išskirtinė paralelinių romanų teisė daugelį metų priklausė vyrams (neskaitant Renesanso epochos aukštuomenės, kur buvo savaime suprantama, kad kilminga dama gali turėti gerbėjų, o džentelmenas – meilužių). Šiuolaikinės moterys, nieko nepaisydamos, vejasi vyrus ir leidžiasi į tokius pačius paralelinius romanus. Vyrai labiau linkę turėti dar vieną meilės ryšį – matyt, dėl evoliuciškai susiklosčiusių tendencijų, kai kiekvieno patino išlikimo garantija buvo kuo plačiau paskleisti savo palikuonis. Moterys, kurių santykių pagrindas – prieraišumas, rečiau renkasi santykius už sutuoktinių nugarų, o kai juos pasirenka, paprastai gali pasakyti, prie kurio vyro yra labiau prisirišusios ir kuris joms svarbesnis. Tačiau tai – tik tendencijos: kiekvieno žmogaus asmeninė patirtis jas gali pakoreguoti ar paneigti.

Kai kuriems dar viena meilė būtina – atrodo, kitaip šie žmonės negalėtų patenkinti savo nesąmoningų troškimų. Psichologai teigia, kad egzistuoja tiek seksualumo sampratų, kiek yra žmonių. Ir kaip nėra dviejų žmonių, kurių veido bruožai ar pirštų atspaudai būtų vienodi, taip nėra ir dviejų tokių, kurių seksualinis gyvenimas būtų absoliučiai vienodas. Vyras, mylintis dvi moteris, su jomis nesielgia vienodai. „Seksualumas – tai savotiška kūryba, – teigia psichoanalitikas Didier Dumas. – Tie, kurie susieja savo gyvenimą su dviem partneriais, sukuria du nepakartojamus ir vienas į kitą nepanašius kūrinius.“ Ir, matyt, gali jais didžiuotis. Gal dėl to ir kuria?..

Pasakyti? O gal verčiau prikąsti liežuvį?

Atvirumą gali pakelti tik tokia pora, kur abu partneriai sugeba kalbėtis, aptarti savo jausmus ir seksualumą. Pokalbis apie trečią asmenį gali juos net suartinti, bet tik tuo atveju, jei abu – tiek vyras, tiek moteris – pasiruošę išklausyti, suprasti vienas kitą ir... keistis. Tam būtina tyrinėti ne tik kito, bet ir savo – pirmiausia savo! – širdies gelmes.

Ne visada atvirumas duoda teigiamų rezultatų. Todėl, prieš pradedant pokalbį, svarbu savęs paklausti: „Kodėl trokštu papasakoti apie neištikimybę?“

Ne visada atvirumas duoda teigiamų rezultatų. Todėl, prieš pradedant pokalbį, svarbu savęs paklausti: „Kodėl trokštu papasakoti apie neištikimybę?“ Gal norisi išsiaiškinti ir suprasti, kas ir kodėl pastūmėjo į tą neištikimybę, kas vyksta tarp jūsų ir partnerio, kas vyksta jūsų pačių širdyse? O gal nesąmoningai norisi sukurti konkurencinę situaciją tarp jūsų ir vyro, nušluostyti jam nosį, įskaudinti jį?

Bet kokiu atveju šis pokalbis jam bus labai sunkus: nuklydimą gali suprasti kaip išdavystę ir tuomet kentės, jausis nereikalingas. Tada tiesmukumas tikrai pakenktų.

Kai nėra galimybių atsiverti savo žmogui (tai reiškia, kad nėra galimybių drauge išanalizuoti susidariusios situacijos ir to fakto, kad mylite du vyrus), teks kalbėtis su savimi. Teks įsisąmoninti, kad mylite du vyrus, ir bandyti suprasti, kodėl taip nutiko. Bet kokios naujos žinios apie save – net ir skaudžios – mus brandina ir turtina. Žinoma, svarbu, ką atrasime savo viduje ar suprasime apie gyvenimą. Kartais tai gali būti tokie dalykai, apie kuriuos žinoti visai nesinori...

Meilės dovana

Dauguma istorijų, aprašytų romanuose ar vaizduojamų filmuose, rutuliojasi dramatiškai – konfliktai, ašaros, skandalai. Realiame gyvenime yra žmonių, kurie meilės trikampyje gyvena metų metus ir... nemato nieko blogo.

Tenka pripažinti, kad šiuolaikinio pasaulio tolerancija pasiekė pavojingą ribą ir jau net kai kurie psichologai mano, jog meilė dviem ir dvejopas gyvenimas – jokia tragedija, jei tik žmogus sugeba suvokti savo jausmus ir būti atviras su abiem partneriais.

Tačiau yra kita medalio pusė, mūsų manymu, kur kas svarbesnė. Tai – atsakomybė ir įsipareigojimas tam, kurį pasirinkote savo gyvenimo draugu. Žinoma, gali nutikti visaip, tačiau brandus žmogus tuo ir yra brandus, kad visomis išgalėmis stengiasi likti ištikimas savo pasirinkimui. O jei nepavyksta – atsisveikina su vienu žmogumi ir renkasi kitą, tačiau nežaidžia meilės dviem žaidimų. Net ir tuo atveju, jei apie juos galima pasikalbėti ir išvengti visuomenės pasmerkimo.