„Myliu save“. Alisos istorija: „Pakeista mityba pakeitė ir mano gyvenimą“

Laukiame pačių nuoširdžiausių ir gražiausių sėkmės istorijų, receptų ar naudingų patarimų, kuriuos publikuosime portale Ji24.lt, o dviem geriausių istorijų autorėms  padovanosime ir puikius prizus. Tad nesnauskite ir suskubkite dalyvauti, mat konkurso laikas ribotas!

Visas konkurso sąlygas ir prizų aprašymus rasite ČIA.

Skelbiame Alisos istoriją.

Mano vardas Alisa, man – 31-eri. Domėtis sveika gyvensena bei mityba pradėjau būdama kokių 18–20 metų. Negaliu pasakyti, kas būtent pastūmėjo, bet puikiai prisimenu, kad pirmi dalykai, kurių atsisakiau, buvo limonadas ir majonezas.

Limonado man patarė atsisakyti arba bent jau apriboti jo vartojimą mano odontologė. Aš nusprendžiau jo atsisakyti visai ir štai jau kokių 12 metų jo nebevartoju. O štai majonezo atsisakiau, nes vieną dieną perskaičiusi jo sudėtį, supratau, kad sveikatos jis man tikrai nepridės, nebent nepageidaujamų kalorijų.

Tuo metu tos permainos atrodė labai rimtos, o ir namiškiai nebuvo itin patenkinti, sakydavo, kad pernelyg sureikšminu smulkmenas. Tačiau man maistas, o ypač mano sveikata bei išvaizda, niekada nebuvo smulkmena. Tai juk dalis mano gyvenimo, dalis pačios manęs. Taigi pradėjau laikytis savo pirmos sąmoningai pasirinktos dietos.

Tada dar nežinojau, bet dabar galiu pasakyti, jog tai buvo tik pradžia. Pradėjusi labiau rūpintis savo mityba, negalėjau nekreipti dėmesio į tai, kad aš rūkau. Rūkyti aš pradėjau būdama 16 metų. Tuo metu, kaip ir daugelis jaunų žmonių, norėjau būti nepriklausoma ir savarankiška, ir kažkodėl būtent rūkymas man asocijavosi su laisve. Tačiau jau po metų kitų supratau, kad tai iliuzija.

Kokia gi čia laisvė, jei negaliu nenorėti rūkyti, – pagalvojau aš. Su laiku tai tapo našta, ir aš  nusprendžiau rūkymo atsikratyti. Taigi, būdama 19-os mečiau ir rūkymą. Mano draugai, pažįstami, kursiokai tuo metu negalėjo suprasti, kam tai darau, kiti atvirai netikėjo, kad pavyks. Bet man pavyko ir iki šiol manau, kad tai vienas geriausių sprendimų mano gyvenime.

Kažkodėl būtent rūkymas man asocijavosi su laisve. Tačiau jau po metų kitų supratau, kad tai iliuzija. Kokia gi čia laisvė, jei negaliu nenorėti rūkyti, – pagalvojau aš.

Kitas dalykas, kurio atsisakiau, buvo cukrus (kai buvau maža, kartais mėgdavau tiesiog į burną įsidėti arbatinį šaukštelį cukraus ir jį čiulpti, o kai paaugau, dėdavau dažniausiai 2 šaukštelius į arbatą). Tam daug įtakos turėjo keli mėnesiai, praleisti Londone. Ten neturėjau galimybės gamintis maistą pati ir paprasčiausia buvo tiesiog nusipirkti kokio šokolado arba sausainių.

Matyt, per tą laiką atsivalgiau saldumynų, todėl bent arbatos jau saldinti nebenorėjau. Taip, aš vis dar buvau smaližė, tačiau bent jau arbatą pradėjau gerti be cukraus. Nors maniau, kad atsisakyti bus sunku, po kelių dienų, gal savaičių jau mėgavausi tikru arbatos skoniu.

Kitas žingsnis buvo tikrų tikriausia revoliucija mano mityboje. Vieną dieną kažkas iš draugų pasidalino filmu apie gyvulių skerdimą. Tai, ką pamačiau, mane labai sukrėtė ir privertė susimąstyti. Netrukus tapau vegetare. Kaip dabar prisimenu, tai buvo rugpjūčio 17 d.

Maniau, kad bus sunku atsisakyti mėsos ir žuvies, nes nuo mažens buvau pripratusi prie tokio maisto, tačiau tikruoju iššūkiu tapo mano šeimos bei pažįstamų spaudimas ir gąsdinimai. Tačiau artimiausi draugai mane palaikė, o mano geriausia draugė ir pati vėliau atsisakė mėsos.

Taiga, būdama 24-erių jau buvau vegetare. Būtent tada pradėjau pati mokytis gaminti, eksperimentuoti, vaišinti pačios pagamintu maistu savo draugus bei tėvus. Mano išvaizda nė kiek nenukentėjo, net kelių kilogramų atsikračiau, kraujo tyrimų rezultatai buvo geri, o kiek vėliau net pradėjau sportuoti, ko anksčiau niekad nubuvau dariusi. Taigi, tiek aš pati, tiek mano tėvai susitaikė su tokiu mano sprendimu ir buvo patenkinti rezultatais.

Bėgant metams sveikas gyvenimo būdas traukė vis labiau, o ir rezultatai išties džiugino. Tiesa, tuo metu savaitgaliais vis dar mėgdavau pasilinksminti, todėl alus, sidras ir kiti alkoholiniai gėrimai buvo mano naktinio gyvenimo dalis. Tačiau laikas bėgo ir aš vis dažniau pagalvodavau apie tai, kad neįsivaizduoju savęs, gyvenančios taip visą laiką.

Taigi, po vieno eilinio „linksmai“ praleisto savaitgalio supratau, kad man atsibodo tiek toks laiko praleidimas, tiek pats alkoholis. Galiausiai visiškai atsisakiau ir jo. Tai turėjo įtakos mano socialiniam gyvenimui, nes pasikeitė požiūris ir į santykius su žmonėmis. Pajutau, kad manęs nebetraukia didelės nepažįstamų arba mažai pažįstamų žmonių kompanijos, triukšmas ir plepėjimas apie nieką, puikiai jaučiuosi bendraudama su keliais artimiausiais žmonėmis ramioje aplinkoje. Jau beveik 7 metai, kai nebevartoju alkoholio, ir mano asmeninis gyvenimas pasikeitė tik į gerąją pusę.

Jau beveik 7 metai, kai nebevartoju alkoholio, ir mano asmeninis gyvenimas pasikeitė tik į gerąją pusę.

Po metų vegetarizmo man į rankas pakliuvo knyga apie žaliavalgystę. Aš mėgau eksperimentus, tačiau mintis valgyti tik žalius augalinės kilmės produktus (o kai kurie žaliavalgystės šalininkai siūlo kiekvieną produktą dar ir atskirai) mane, atvirai pasakius, kiek baugino. O kaipgi saldumynai? O kaip jogurtai? O keptos bulvės? Ką valgysiu pas tėvus per šventes? Vis dėlto noras išbandyti kažką naujo buvo kur kas stipresnis už visas baimes ir abejones.

Taip aš tapau žaliavalge ir galiu pasakyti, kad 1,5 metų mane tai visai tenkino, tačiau paskui pradėjo trūkti tos įvairovės, kurią suteikia vegetarizmas bei termiškai apdorotas maistas, ir nusprendžiau šį eksperimentą nutraukti. Vėl tapau vegetare.

Prisimenu tą jausmą, atrodė lyg būčiau grįžusi namo po ilgos, neįprastos kelionės, kupina įspūdžių, bet tuo pačiu ir pavargusi, pasiilgusi savo namų. Tačiau tas laikas, kai valgiau žalius vaisius, daržoves, riešutus bei sėklas, nenuėjo veltui, būtent tada atsisakiau sulčių iš pakelių ir pradėjau gerti tik šviežiai spaustas sultis arba vandenį. Būtent tada taip pat pradėjau kasdien daryti mankštą ryte, ką darau iki šiol. Būtent tuo metu pradėjau naudoti tik natūralią kosmetiką. O mano eksperimentai su salotom džiugina artimuosius iki šiol.

Mano mitybos įpročius koreguodavo ne tik mano noras eksperimentuoti, bet ir gyvenimo aplinkybės. Būdama 29 metų aš jau buvau vegetarė, patenkinta savo mityba, sveikata bei išvaizda, ir nemaniau, kad artimiausiu metu kažką dar keisiu. Net juodosios ar žaliosios arbatos buvau atsisakiusi (užtat atsivėrė platus žolelių arbatų pasaulis), jau nekalbant apie kavą, kurios niekad perdaug nemėgau.

Būdama 29 metų aš jau buvau vegetarė, patenkinta savo mityba, sveikata bei išvaizda ir nemaniau, kad artimiausiu metu kažką dar keisiu.

Tuo metu pati buvau įsitikinusi, kad dabar atėjo laikas kitiems dalykams, o su mityba kaip ir viskas aišku. Būtent tada ir prasidėjo, ko gero, iki šiol sunkiausia šito kelio atkarpa.

Prieš dvejus metus mane staiga pradėjo berti. Iš pradžių maniau, kad tai kažkokia alergija ir tai praeis savaime, tačiau vis nepraeidavo. Veidas atrodė nekaip. Po kokio mėnesio nuėjau pas dermatologę, kuri diagnozavo man lėtinę odos ligą – seborėjinį dermatitą. Buvo daug emocijų, atrodė dar vakar buvau sveika ir viskuo patenkinta, o šiandien jau nebegaliu išeiti net į parduotuvę normaliai, žmonės žiūri į veidą, lyg norėdami paklausti, kas man yra ir ar tai nėra užkrečiama.

Išėjau iš darbo, prasidėjo ilgas gydymosi laikotarpis, kuris truko beveik dvejus metus. Daug kas gyvenime pasikeitė per tą laiką, taip pat ir mano mityba. Nors iš pradžių man nebuvo lengva, dabar džiaugiuosi, kad visa tai nutiko.

Visų pirma, man teko visiškai atsisakyti saldumynų. Net medaus valgyti negalima, vynuogių, citrusinių ir kitų itin saldžių vaisių taip pat. Antra, gastroenterologas atkreipė mano dėmesį į tai, kad svarbu ne tik ką valgai, bet ir kaip. Todėl jau daugiau negu metus laiko stengiuosi valgyti neskubėdama, gerai sukramtydama maistą. Taip pat valgyti dažniau, bet nedideliais kiekiais, taip užtikrinant geresnę žarnyno veiklą. Pradėjau gerti pakankamai skysčių, vengti aštraus bei karšto maisto, vartoti sėlenas. Tiesa, vėl pradėjau valgyti paukštieną bei žuvį.

Sunku viską prisiminti, o ir nelabai norisi, tačiau šiandien mano išvaizda man vėl patinka. Taip, turiu laikytis tam tikrų taisyklių, negaliu sau leisti valgyti ką tik noriu, kada noriu ir kaip noriu, bet tokia dieta ne tik apriboja, bet ir skatina tobulėti, ieškoti naujų sprendimų, o ir tikslas kilnus – sveikata bei grožis.

Būtent ši odos liga man leido suprasti, kad aš esu tikrai graži. Ne žmonėms gatvėje, ne tėvams ir ne draugams. Aš esu graži pati sau! Ne todėl, kad atitinku kažkieno sukurtus grožio standartus, o todėl, kad žinau, kaip aš atrodžiau dar visai neseniai ir kad mano išvaizda šiuo metu tiesiogiai priklauso nuo to, kaip pati savimi rūpinsiuos.

Dalyvaukite konkurse, siųskite savo istorijas el. paštu konkursai@ji24.lt iki gruodžio 20 d. ir laimėkite puikius prizus:

Savo istorijų ieškokite ir visas konkurso naujienas sekite ČIA.