Šiais metais pirmą kartą į nacionalinę „Eurovizijos“ atranką su kūriniu „Make Me Human“ žengusi Monique per laidos filmavimą, vykusį sausio 15-ąją, buvo puikiai įvertinta ne tik komisijos, bet ir žiūrovų salėje. Atlikėjos ryžtas keliauti tiesiai iki finalo – užburia. Monique apie savo dainą sako, jog tai – malda. Ją dainuodami, visi kartu galime paprašyti meilės ir stiprybės.
Monique, tavo pasirodymas nacionalinėje atrankoje į „Euroviziją“ turi daug skirtingų lygių. Ką reiškia mechaniški judesiai dainos pradžioje, kokia pagrindinė kūrinio mintis?
Mechaniškumas yra tik pačioje pirmoje minutėje. Robotizmas – paviršutiniškumas, kuriuo mes apsigaubiame, kai esame viešumoje. Pasirodymo pradžioje aš beveik nejudu, tačiau mano balsas – emocingas. Šia vieta aš noriu parodyti, kad mūsų visų viduje dažnai kažkas gyvena, kas meldžiasi ir nori ištrūkti. Mano kūrinys – malda. Ir tiek. Tokia, kurią kalbėdamas prašai savęs, kitų žmonių, jog suteiktų tavo gyvenimui prasmę, apdovanotų meile.
Per visą šį laiką, kol ruošėmės su daina dalyvauti nacionalinėje „Eurovizijos“ atrankoje, aš suvokiau, kad į mano kūrinį galima žiūrėti per skirtingas prizmes, bet pagrindinė tema yra žmogiškumas.
Kalbi ir apie paviršutiniškumo skausmą, koks jis?
Paviršutiniškumo skausmas yra mažiau pastebimas negu netekties skausmas, į gyvenimą atėjęs staiga. Jis kankina po truputį, bet kasdien. Paviršutiniškumas gali po truputį tavo širdį priversti vis trauktis ir trauktis. Pasaulis labai nykus, jei nieko nemyli tu arba nemyli tavęs. Atsikeli, pavalgai, eini į darbą ir grįžti namo, o jei staiga įsimyli, tave meilė paverčia visiškai kitokiu žmogumi.
Esi be galo emocionalus žmogus, kaip tau sekasi tramdyti jaudulį? Juk šio pasirodymo laukia tūkstančiai. Lietuviams „Eurovizija“ – be galo svarbi.
Tai pirmasis mano kartas, kai aš realiai labai tvarkingai mintyse susitvarkiau su savimi. Nenorėjau nieko sakyti iki pačio pasirodymo kolegoms ir komandos nariams, bet labai stengiausi laikytis tvirtai. Viduje, žinoma, pulsuoja jaudulys, tačiau jis nepereina į rankų drebėjimą ar, pavyzdžiui, staigų žodžių užmiršimą. Šiandien išmokau savo vidiniam uraganui uždėti pavadėlį.
Anksčiau savęs nacionalinėje „Eurovizijos“ atrankoje neišbandžiau, nes laukiau, kol galėsiu ateiti su tokia daina, kuria taip tikiu, kaip šia. Man visos emocijos teka pro pirštus, todėl noriu visu tuo pasidalinti su žmonėmis.
2017 metų „Eurovizijos“ nugalėtojas Salvadoras Sobralis viename interviu teigė prieš tai šiuo konkursu visiškai nesidomėjęs. O tu? Nuo kada seki, jei seki, šio konkurso naujienas?
Dainų konkurso finalai – šventas reikalas. Kiekvienais metais žiūriu „Euroviziją“. Tiesa, neieškau, kas pasirodys tais metais dar prieš konkurso pradžią, esu natūralus žiūrovas.
Į mano klausomiausių 2019 dainų sąrašą patenka antrąją vietą pernai užėmęs Mahmood. Jis atstovavo Italijai. Aš irgi Roterdame norėčiau kam nors būti tokia atlikėja, kuri įstrigs ilgam. Norėčiau, jog žmonės išgirdę mano dainą pasidomėtų, kur yra Lietuva, ką muzikantai ten veikia ir gal net pradėtų mokytis lietuvių kalbos. Pavyzdžiui, po Mahmood pasirodymo „Eurovizijoje“, aš panorau išmokti itališkai.
Po paskelbimo, kad dalyvausi „Eurovizijoje“, tikriausiai sulaukei nemažai gerbėjų žinučių?
Gerbėjai jau dabar man siunčia žinutes, klausia, kada išeis kūrinys. Tie patys, kurie prieš kelis metus mane spaudė eiti į „Euroviziją“, dabar matau, kad labai džiaugiasi. Be to, vidinį uraganą man pavyko suvaldyti dar ir dėl jų. Nuoširdžiai pagalvojau: Monika, tau pasisekė, kad yra tiek daug žmonių, pažįstamų ir nepažįstamų, pasakiusių tiek daug gražių žodžių. Yra tiek ištikimų, mylinčių gerbėjų. Būtų kvaila to nevertinti ir nepaisyti.
Tokį palaikymą nusinešu ant scenos ir kojos išsyk mažiau dreba.
Kaip reaguoji į kritiką?
Niekada komentarų neskaitau. Jei tik pagaunu, jog atsiverčiau tą skiltį, duodu sau per rankas. Iš tikrųjų, aš savyje turiu dalykų, kuriuos norėčiau keisti ir tokių, kuriais džiaugiuosi. Bet vis dėlto, kiekviena diena yra progresas. Stengiuosi save sutramdyti, suprasti, jog nereikia būti tobulai. Dažniausiai pikčiausia kritikė esu pati sau. Todėl ir didžiausias heiteris manęs taip stipriai nepaveiks.
Visą ilgą muzikinį tavo kelią stebi ir šeima, kaip sprendimą dalyvauti atrankoje priėmė jie?
Mama lydi kiekvieną mano žingsnį, labai palaiko. Skambučiu ar žinute, jei įmanoma – atėjimu. Lygiai taip pat palaiko ir brolis. Mama labai norėtų vykti į Amsterdamą. Bet žinoma visada kartoja: „Nieko, jei ne šį kartą, tai nusipirksime bilietus ir vis tiek ten nuvyksime“. Niekada dar neatostogavome drauge užsienyje, todėl būtų labai smagu po „Eurovizijos“ konkurso, jei ten vykčiau, dar kokią savaitėlę su ja pabūti Olandijoje.
