„Nacionalinės ekspedicijos“ dalyviai savo nuotykius suguldė į naują knygą

Į knygos sutiktuves antradienio vakarą sostinės Martyno Mažvydo bibliotekoje sugužėjo didžioji dalis ekspedicijos dalyvių – Edmundas Jakilaitis, Selemonas Paltanavičius, Edita Mildažytė, Benediktas Vanagas, Simas Knapkis, Luka Sinevičienė, Barbara Stankevič, Simonas Teškevičius, Arminas Darasevičius, Ingrida Meškinytė, Monika Dobrovolskytė ir kt.

Salemonas Paltanavičius sutiko pasidalinti savo įžvalgomis apie pasirodžiusią knygą.

Ką jums reiškia projektas „Nacionalinė ekspedicija“?

Jeigu būtumėte paklausę prieš penketą metų, nebūčiau galėjęs atsakyti, nes viskas buvo tik planuose ir svajonėse. Dabar tai jau tapo reiškiniu ir, pasakius „Nacionalinė ekspedicija“, visi apie ją žino ir gali pasakoti labai daug. Man projektas ir visos mūsų kelionės, taip pat svarbiausias rezultatas – edukaciniai filmai – yra vientisas reiškinys. Kartais atrodo, kad ji gyvuoja labai seniai. Ir kažin ar buvo kada tokia „tuštuma“ be „Nacionalinės ekspedicijos“. Mes kūrėme ją visi – ko gero, labiausiai žmonės, kurių televizijoje nematome. O tos „dryžuotos bitės“ tapo ekspedicijos oficialiuoju veidu. Ekspedicija sukūrė ir komandą, kuri šiandien galėtų keliauti bet kur, nes kartu nuveikti tikrai nemenki darbai, rasta bendra kalba. Tai – iš tikro kultūrinis reiškinys.

Dalyvavote keturiose „Nacionalinėse ekspedicijose“. Kuri įsiminė labiausiai ir kodėl?

Visos ekspedicijos įspūdingos, mes jas regime „iš vidaus“, taigi – daug ką žinome ir jaučiame kitaip, nei tą mato ir gali pajausti žiūrovai. Labai įdomi buvo pirmoji mūsų kelionė, nes tada viską atradome, kūrėme. Ypač įdomi mūsų kelionė buvo pernai – per Ukrainą. Ko gero, jos tokios jau nepakartosi...

Kokie nutikimai iš paskutinės ekspedicijos Dniepru per Ukrainą jums paliko didžiausią įspūdį?

Ukraina pribloškė net ir gerokai ją pažinojusius. O kitiems ji pateikė tokių dalykų... Ji didelė, ji graži, jos žmonės labai draugiški ir didžiuojasi tuo, kad jų protėviai taip ilgai gyveno Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Kelionė, žinoma, buvo sunki, tačiau jai pasibaigus pats savęs paklausiau: o kaip visa tai pats vienas būčiau pamatęs? Ko gero – niekaip! Mes lankėmės Askanija Novoje, stebėjome pelikanus ir kitus mums jau egzotiškus paukščius, galėjom grožėtis vandeniniais žalčiais. Visko buvo tiek daug. Tai kas, kad daug daugiau dalykų liko nepamatyta, nepasiekta. Kad ir Krymas... Bet kada nors ten tikrai nukeliausime, nes verta – jo gamta yra unikali.

Esate „Nacionalinės ekspedicijos“ knygų serijos autorius. Ar sudėtinga įspūdžius iš ekspedicijų nuguldyti knygos puslapiuose?

Iš tikro, trečioji „Nacionalinės ekspedicijos“ kelionių knyga viską sudėlioja vėlgi į savotišką tradiciją. Ar sunku parašyti tokias knygas? Sakysiu tiesiai – tikrai sunku. Nes įspūdžių labai daug, emocijos net ir po daugelio dienų lieka gyvos. Tačiau skaitytojui reikia ne emocijų, o žinių. Visos knygos yra skirtos skaityti, o rašydamas jas galvojau ir apie tuos, kurie kada nors keliaus į savo ekspedicijas.

Kelionėse vedate užrašus. Ar šis darbas netrukdo mėgautis išvykomis? Ar užrašuose esančios informacijos pakanka knygai parengti?

Užrašų rašymas sunkioje kelionėje yra nelengvas dalykas. Tačiau dar sunkiau būna, kai praėjus laikui tu tiesiog viską prarandi... Atmintis, deja, kartais pati ištrina daugelį faktų, vaizdų. Ar tai praverčia rašant knygą? Žinoma. Nes net ir lakoniškas įrašas savo užrašų knygoje sukelia prisiminimų vaizdinius.

Kaip apibūdintumėte Ukrainą, kurią pamatėte ekspedicijos metu?

Ukraina – nuostabi Europos valstybė, kuri be galo artima mums, lietuviams. Viskuo artima: ryžtu kovoti už nepriklausomybę, tiesumu, šiluma. Draugyste ir... lašiniais. Dar ji labai įdomi savo istorija, kurioje tiek bendra mums ir ukrainiečiams. Geriausiai visa tai pamatys tie, kas skaitys knygą. Arba yra ir kitas kelias – patiems keliauti ir tuo įsitikinti gyvai. Garantuoju – nenusivilsite.

Kaip jus, „Nacionalinės ekspedicijos“ projekto dalyvius, sutiko Ukrainos gyventojai?

Sutikimų ir susitikimų Ukrainoje buvo daug, ir visi jie buvo tokie šilti. Kartais atrodydavo, kad mes net ne Ukrainoje esame, o Lietuvoje, nes žmonės ateina, kalbasi, vaišina, domisi viskuo, kas įdomu ir mums. Labai svarbu tai, kad to žmonėms daryti niekas neliepė, jie atėjo susitikti su lietuviais. Su savo draugais. Apie mus jie žino tiek daug, o mūsų Prezidentė Ukrainoje yra tiesiog Dalia, nes jiems tai yra teisingo, labai patrauklaus vadovo idealas. Tiesa... Ukraina kariauja, karas jau nusinešė keliolika tūkstančių gyvybių, o jų netekties skausmas palietė šimtus tūkstančių pačių artimiausių žmonių. Tačiau ukrainiečiai tiki, jie tvirti ir dabar mes žinome – jie nenusigręš nuo savo tikslo. Jie nori gyventi taip, „kaip lietuviai“.

Kokį įspūdį jums paliko Ukrainos gamta?

Ukrainos gamta nuostabi – mes aplankėme kalnus, stepes ir miškastepes, įbridome į Juodąją jūrą. Regėjome tiek daug visko, tačiau kai ką suspėjome pamatyti, kaip sakoma, tik akies krašteliu. Visada trūksta laiko, ekspedicija gyvena pagal labai griežtą grafiką. Todėl daug ko nepasiekėme, neradome. Tačiau trejetas savaičių buvo išnaudotos labai produktyviai. Aš tikrai norėčiau dar važiuoti į Ukrainą, dabar jau kaip gamtininkas, ir savo mėgstamiems objektams skirti daug laiko. Nežinau, ar tai pavyks...

Jau pasirodė jūsų naujausia knyga „Dniepru per Ukrainą“. Kokiam skaitytojui ji skirta?

Knyga „Dniepru per Ukrainą“ iš esmės galėjo būti bent dukart storesnė, nes patirta, rasta ir atrasta labai daug ko. Knyga skirta visiems, kam tik įdomi Ukraina, kas nori į ją keliauti, taip pat ir tiems, kas to negali padaryti, tačiau siekia pajusti šios šalies dvasią ir gyvenimo pulsą. Tikiu, kad tai ne pirma ir ne paskutinė knyga apie Ukrainą. Tačiau tai, kas parašyta, tebus naudinga visiems.

Šią vasarą įvyks paskutinė jubiliejinė projekto ekspedicija. Kokiomis nuotaikomis ją pasitinkate?

Kiekviena nauja ekspedicija kelia šiek tiek nerimo – mes ne šiaip sau keliaujame, bet kalbame, pasakojame, atrandame visiems – rudenį vėl bus pradėti demonstruoti „Nacionalinės ekspedicijos“ filmai, laidos, daug kas neįsivaizduos jų sukūrimo sąlygų. Taip pat yra šiek tiek jaudulio, nes tai – penktoji, gali būti, kad jau paskutinė bendra „Nacionalinė ekspedicija“. Jos laukiu. Esu pasiryžęs keliauti, atrasti ir atradimais dalytis su visais. Nes tai taip gera...