„Mes, menininkai, turime misiją, kurią vykdome bet kokiu atveju – pripažįsta mus ar ne. Ta misija yra vidinis kompasas, visą laiką rodantis kryptį ir padedantis negalvoti apie pripažinimo ženklus“, – tikina su džiaugsmu ir pasididžiavimu, bet santūriai Nacionalinę premiją priėmusi kompozitorė Žibuoklė MARTINAITYTĖ-ROSASCHI (49). Niujorke gyvenanti, tačiau daug Lietuvoje kurianti ir būnanti menininkė vadinama viena žymiausių Lietuvos šiuolaikinės orkestrinės muzikos kūrėjų.
Apdovanojimai jums – vertybė ar visgi ne tiek reikšmingi kiek, pavyzdžiui, koncertai?
Reikšmingi, tik kitaip nei koncertai, nes šie – tiesioginis mano darbas. O apdovanojimai yra turbūt labiau pridėtinę vertę turintys pripažinimo ženklai. Tavo kūrybos ir darbo pasekmė, kurios negali planuoti ir tikėtis. Apskritai geriau apie ją visai negalvoti, ypač tuomet, kai kuri. Kūryba yra vidinis nesumeluotas veiksmas, kitaip natose iškart pasimatys apsimetinėjimas, bandymai įtikti ir patikti. Apdovanojimai ir pripažinimai – pavojinga teritorija menininkui. Juk ne dėl jų kuriame.
Be to, sulaukęs garbės ar pripažinimo pradedi blaškytis, nes tai energizuoja, stimuliuoja. Bet energiją nuolat reikia kaip nors transformuoti... Galbūt atlikėjams lengviau, nes jie išeina į sceną ir daug adrenalino iškrauna. O ką kūrėjui daryti su tokia energija?