Svajonė išsipildė – pagaliau gyveni nuosavame būste?!
Jau seniai labai norėjau savo namų, kuriuose galėčiau atsipalaiduoti ir daryti bet ką: kalti, gręžti, griauti, dažyti – viską keisti, kiek širdis geidžia. Nes nuomojamą būstą juk turi saugoti! Ieškojau jaukios erdvės, kuri tikrai būtų mano. Kad gyvenu būtent čia, šiek tiek kalti Simona ir Jonas Nainiai: jie irgi tame kvartale įsikūrę. Ne vienus metus šiltai bendraujame, tad kelias į šią vietą man jau buvo žinomas.
Pirkdamas namą maniau, kad čia gyvensime dviese su partneriu. Tačiau likau vienas... Jei būčiau žinojęs, kad taip nutiks, gal nebūčiau kėlęsis į Vilniaus pakraštį. Dabar nuo namų iki centro automobiliu – maždaug pusvalandis kelio. Pastebiu, kad be konkretaus plano ten važiuoju gana retai. Kai gyvenau centre, dažnai apsieidavau be automobilio: daug kur galėdavau nueiti pėstute ar nulėkti paspirtuku. Tada daugiau vaikščiodavau, daugiau laiko praleisdavau mieste.
Todėl sau buvau pasakęs, kad čia pagyvensiu metus ar dvejus, o tada spręsiu: lieku ar namą parduodu ir grįžtu į centrą. Per Kalėdas kaip tik bus dveji metai, kai čia gyvenu.