Naglis Bierancas: „Sulaukiu daug kritikos, bet elgsiuosi taip, kaip noriu“
Visada geros nuotaikos ir besišypsantis šokėjas, fotografas, socialinių tinklų žvaigždė Naglis Bierancas, kurio „Instagram“ paskyrą šiuo metu seka daugiau nei 218 tūkst. sekėjų, teigia, jog niekam nedaro blogos įtakos ir neskatina nei vartoti keiksmažodžių, nei blogai elgtis: „Jei žmogus, bendraudamas su manimi, girdi tik keiksmažodžius, tai man labai liūdna, nes aš turiu ir galiu kur kas daugiau pasakyti“.
Mokeisi M. K. Čiurliono menų mokykloje, kurioje mokytis tikrai sunku, ką darydavai, kai užklupdavo nesėkmės ir kai pritrūkdavai motyvacijos?
Krūvis iš tiesų buvo didelis, mokiausi nuo pirmadienio iki šeštadienio, o ilsėdavausi tik per atostogas arba kai susirgdavau. Tiesiog dariau tai, ką ir turėjau daryti, ir apie nieką negalvojau, nes tam tiesiog neturėjau laiko. O dėl motyvacijos, tai tiesiog įsispirdavau sau į sėdimąją ir viskas. Mokyklą baigiau 2007 metais, tuomet dar viskas buvo kitaip nei dabar. Mes dirbdavome ir mums net nekildavo klausimų apie jokius sunkumus, nes mums buvo įskiepyta, kad reikia sunkiai ir daug dirbti, jei norime kažką pasiekti šiame gyvenime.
Ar tavo mokykloje buvo patyčių? Kaip jas atlaikydavai?
Kadangi keletas mano draugų dėl patyčių net pakeitė mokyklą, suprantu, kad aš jų kaip ir nepatyriau, nes man mokyklos neteko dėl to keisti. Mūsų klasė buvo pakankamai vieninga, su visais klasės draugais sutarėme gerai. Būdavo, kad pravardžiuodavome vieni kitus, pasišaipydavome ar pasijuokdavome vieni iš kitų, bet kažkokių rimtų patyčių, manau, tikrai nebuvo. Aišku, mes buvome susiskirstę į grupuotes: dailės, muzikos ir baleto. Muzikantai pasišaipydavo iš „dailiokų“, „dailiokai“ iš mūsų šokėjų, o mes iš muzikantų. Mokydamasis M.K.Čiurlionio menų mokykloje asmeninio gyvenimo neturėjau. Po pamokų grįždavau vėlai, į kiemą neturėjau galimybės išeiti, nes jo neturėjau, kaip kiti vaikai. Gyvenau mokyklos ritmu, o visas mano gyvenimas buvo mokykla.
Kaip manai, kuo tiems tūkstančiams sekėjų esi įdomus?
Man dažnai žmonės dėkoja ir spaudžia ranką už tai, kad esu nuoširdus, kad esu savimi, tiesiai sakau, kaip yra ir neapsimetinėju. Manau, kad būtent dėl šios priežasties aš ir turiu tiek daug sekėjų. Jaunystėje man trūko drąsos būti savimi, o dabar, bėgant metams, viskas pasikeitė. Manau, kad mano gyvenimas iš esmės pasikeitė būtent tada, kai nusprendžiau būti savimi.
Ar tavo socialinių paskyrų sekėjai atskiria tavo personažą nuo tikrojo tavęs?
Norėčiau, kad žmonės suprastų, jog „24 valandų“ personažas nėra tas pats Naglis, kuris fotografuoja savo klientus ar eina į parduotuvę nusipirkti duonos. Manau, kad daugeliui tikrai užtenka proto tą suvokti ir atskirti. Aš tikiuosi, kad tikrai niekam nedarau blogos įtakos, nes tie visi keiksmažodžiai man išsprūsta labai natūraliai. Niekada neskatinau žmonių gerti, rūkyti ar kažkaip kitaip blogai elgtis. Aš darau tai, kas man patinka. Faktas, kad kokiame nors renginyje, oficialioje aplinkoje ar viešoje erdvėje aš kalbu be keiksmažodžių, tačiau būdamas savo aplinkoje, su savo draugais, darau taip, kaip noriu. Jei žmogus, bendraudamas su manimi, girdi tik keiksmažodžius, tai man labai liūdna, nes aš tikrai turiu ir galiu pasakyti kur kas daugiau.
Ar dėl to sulauki daug kritikos?
Jei atvirai, tikrai sulaukiu daug kritikos. Pavyzdžiui, jei kalbėtume apie fotografiją, būna, kad tos pačios nuotraukos dešimt kartų būna pirmyn atgal siuntinėjamos tol, kol jas sutvarkau taip, kaip reikia klientui. Ar tai kritika? Nemanau. Tai tiesiog darbas, kurį reikia labai gerai padaryti. Jei kritika yra sveika ir ją išsako man svarbus žmogaus, viskas gerai, aš iš to tik pasimokysiu, bet, jei mane kritikuoja žmogus, kuris man nesvarbus, tai darysiu taip, kaip aš norėsiu ir kaip man atrodys geriausia.
Esi laisva, kūrybiška asmenybė. Iš kur semiesi kūrybiškumo?
Tai, kad nesisemiu (juokiasi). „Instagram“ paskyroje seku arba stebiu profesionalių fotografų iš viso pasaulio paskyras, kuriose matau labai daug gražių dalykų, tačiau nežinau, ar tai mane įkvepia. Viskas vyksta kažkaip natūraliai. Dirbtinai neieškau įkvėpimo.
Šiais metais tapai žurnalo „Žmonės“ Metų mylimiausiu žmogumi. Kokį patarimą galėtum duoti tiems, kurie nori tapti įkvėpėjais?
Svarbiausia būti savimi ir nieko nekopijuoti. Kiekvienas turi rasti savo kelią. Aš suprantu, kai esi jaunas, sunku suprasti, ko tikrai nori. Todėl jauni žmonės ir dairosi į kitus, kituose ieško atsakymų, nors dažniausiai atsakymai glūdi jų pačių viduje. Ir man taip buvo. Tačiau reikia būti savimi, ieškoti savęs, daryti tai, kas jums patinka ir teikia džiaugsmą.
Koks būtų tavo patarimas jaunam žmogui, siekiančiam savo tikslų?
Pasakysiu vieną, tačiau, man atrodo, patį svarbiausią patarimą - reikia labai norėti ir tiesiog daryti, nes jeigu nieko nedarai, o tik kalbi, kad nori, vadinasi, dar nelabai nori. Žinoma, nereikia svajoti apie visiškus kraštutinumus. Aš vadovaujuosi posakiu, kad „jeigu yra pasaulyje bent vienas žmogus, kuris jau tai padarė, vadinasi, tai padaryti gali ir bet kuris kitas, nes jis irgi yra žmogus“. Žinoma, būtų kvaila, jei aš dabar, būdamas trisdešimties metų, užsinorėčiau tapti kokios nors sporto šakos čempionu. Tai reikėjo pradėti vaikystėje. Labai svarbu ne tik norėti, bet ir suvokti realias savo galimybes.
Balandžio 11 d. dalyvausi jaunimo festivalyje „Vibelift“, kokią žinutę ketini perduoti moksleivams?
Aš tikrai nieko nemokysiu kaip gyventi, nes nemanau, kad yra viena tiesa, ar vienas kelias į sėkmę, saviraiškos laisvę. Tikiu, kad kitų istorijos mus įkvepia ir motyvuoja eiti pirmyn bei siekti savo tikslų, tad tiesiog pasidalinsiu savo asmenine patirtimi bei papasakosiu savo gyvenimo istoriją. Galbūt mano istorija įkvėps ir kitus jaunus žmones, tačiau tikrai nesu linkęs nieko mokyti.
Jaunimo festivalis „Vibelift“ vyks balandžio 11 d. „CONFER by Siemens arena“ Vilniuje. Bilietų ieškokite čia.