Naglis Nasvytis: Gyvenime reikia turėti pagrindinę kryptį, kur link judėti

Esate Lietuvos buriuotojų sąjungos prezidentas, nemažos šeimos tėvas, vadovaujate garso ir vaizdo technika bei baldais prekiaujančiai įmonei. Ar sugebate tolygiai padalyti savo dėmesį visoms šioms sritims?

Pagrindinė problema, kad nuolat turiu tą skiriamą dėmesį koreguoti. Buriuoju nuo aštuonerių, bet kažkada prioritetu tapo dar maži vaikai. Kai studijavau skulptūrą, buvau nevedęs ir gyvenau pas tėvus, man rūpėjo tik du dalykai: buriavimas ir menas. Labai lengvai gyvenau! Kuo mažiau turi temų, į kurias giliniesi, tuo labiau į jas koncentruojiesi ir stipriau užkabini.

Galėjote prie tų dviejų dalykų likti – gyvenimas ir toliau būtų atrodęs nesudėtingas ir smagus...

Bet tai sužinai tik vėliau (juokiasi). Čia ir yra visa esmė. Galbūt dar po kurio laiko suprasiu ką nors kita. O iš tiesų man, kaip ir kitiems žmonėms, svarbūs visi trys dalykai: šeima, darbas ir hobis. Juk šalia darbo ir šeimos visiems reikia dar ko nors, kad vienaip ar kitaip galėtų prapūsti galvas, įnešti į kasdienybę naujų spalvų, į daug ką pažvelgti kitu kampu, – buriavimas tam idealiai tinka. Kai atsišvartuoji nuo kranto, problemos išnyksta arba jų mastelis visiškai pasikeičia. Net nereikia toli nuplaukti: užtenka patekti į audrą ir pradėti melstis, galvojant, kaip būtų gerai, jei dabar kažkas, gerdamas raudonojo vyno taurę, pasakytų: „Už tuos, kurie jūroje!“

O toje audroje visada sau pasižadate nuo šiol gyventi kitaip?

Kai nebesupa, nebepykina, nebekyla klausimas, kuo visa tai baigsis, žiūrėk, labai laimingas pasidarai ir vėl plauki.

Ilgai maniau, kad aš vienintelis tokiais momentais sakau, jog tai – paskutinis kartas. Pamenu, sykį jau kaip reikiant bangos daužo jachtą, išeinu į budėjimą, prisėdu šalia tokio vyruko ant borto, o jis ir sako: „Kad aš daugiau plaukčiau!“ Lygiai tą patį, apie ką galvojau prieš 20 minučių (juokiasi). Pasitaiko pamąstyti, ar man tikrai to reikia? Juk galėčiau visai kitaip laiką leisti. Bet kai nebesupa, nebepykina, nebekyla klausimas, kuo visa tai baigsis, žiūrėk, labai laimingas pasidarai ir vėl plauki.

Jūs turbūt nejaučiate mirties baimės.

Tai irgi kintamas dalykas: kartais pagalvoju, kad savisaugos instinktas galėtų būti ir stipresnis. Sausumoje jau atkreipiu dėmesį, kad bėga metai, matau, kaip vis kuris nors iš draugų dingsta, pradedu mąstyti, „kad galėjo būti kitaip“. Net nepavadinčiau to baime – greičiau požiūriu. Kai aplanko didelis džiaugsmas, tarsi visada jaučiu, kad jis turi ir tam tikrą šešėlį, pralekia mintis, ar tai teisinga? Negali būti nuolat laimingas – atsvara egzistuoja. Kai tau viskas lyg ir neblogai sekasi, bet matai, jog kitiems – prasčiau, šmėsteli baimė, kad tai gali ir pasikeisti. Atvirai pasakius, seniau apie tokius dalykus niekada negalvodavau, bet dabar aplink matau visokių situacijų, kartais net nustembu, kaip gali nutikti.

Viskas kinta. Jeigu anksčiau man būtų pasakę, kad kada nors galėsiu plaukti bet kur, nebūčiau patikėjęs. Labai gerai atsimenu, kai mūsų buriuotojų delegacija, pirmąkart išleista į tuometinę Vokietijos Demokratinę Respubliką, tolumoje per žiūronus pamatė Bornholmo salos siluetą ir jos link skrendančius paukščius. Tada pagalvojau: „Kur nori, ten skrenda – neįtikėtina!“ Ir tie žmonės, vaikštantys krante, atrodė visai kitokie. O dabar matau, kad jie lygiai tokie patys, turintys ir panašių džiaugsmų, ir bėdų.

Kaip sugebėjote ketvirtį amžiaus sėkmingai vairuoti verslą šalyje, kurioje visiems verslininkams sunku? Ar tai tik mitas?

Aš gi nesakau, kad man lengva! (Šypsosi.) Taip, savo srityje esame seniausi žaidėjai, kartu pradėjusių labai gerų įmonių jau nebėra. Gal dėl to, kad iš esmės nesu verslininkas. Darbas man teikia itin didelį malonumą – be šio jausmo tikrai tiek metų nesikankinčiau, ieškočiau ko nors naujo, kas patiktų. Todėl ir laikas visai kitaip eina, esu atsargesnis, labiau bijau prarasti – daug verslų žlunga pernelyg rizikuojant. Tai iš tiesų kūrybinga veikla: dirbame su puikiais tiekėjais ir pasauliniais prekių ženklais, mus kviečia ir supažindina, kai sukuriamas naujas gaminys. Daug ką pamatome iš anksto, sužinome tendencijas – į rinką tai ateina tik po kokių penkerių metų. Tarkim, sukurti sudėtingą virtuvę nuo idėjos iki paleidimo į gamybą užtrunka 9–12 metų. Tad jeigu pradedi galvoti apie modelį, kuris pasirodys po dešimtmečio, turi žinoti, kokie bus žmonių poreikiai, kaip gyvensime. Privalai būti žingsniu priekyje, bet jis negali klaidinti.

Atskleiskite paslaptį, kas mūsų laukia netolimoje ateityje?

Maždaug prieš dešimt metų klausiausi įdomios paskaitos Berlyne – viena britų kompanija pristatė tyrimą, kaip žmonės gyvens po dvidešimt penkerių metų. Dabar seku, ar jų prognozės pildosi. Jau tada buvo spėjama, kad daug gyventojų teiks pirmenybę kokybiškam, ekologiškam maistui, bus gausu tokios pasiūlos – šiuo metu pas mus tai ir vyksta. Ateis laikas, kai žmonės pradės dažniau patys auginti daržoves balkonuose, darželiuose ir kur tik galės, o tada kils problema, kaip išlaikyti šviežią derlių kuo ilgiau. Tad jau dabar atsiranda šaldytuvų su atskirais skyriais įvairiems produktams, optimaliai parenkama temperatūra ir drėgme.

Kita tyrinėjimo kryptis – darbo vieta, ji irgi labai keisis. Jau ir lietuviai dažnai atsikelia, nueina iki virtuvės, išsiverda puodelį kavos ir grįžta į lovą. Joje patogiai įsitaiso, pasiima kompiuterį ir pradeda dirbti. Ir niekam nerūpi, kur jie dirba ar iš kokios vietos rašo laiškus. Prieš dešimtmetį taip dar tikrai nebuvo, bet tyrėjai numatė tendenciją: lovos čiužinių storis ėmė „augti“, kad išlipti ir įlipti į lovą būtų taip pat patogu, kaip atsisėsti ant kėdės.

Vaikai neskuba palikti tėvų namų. Vis labiau įtraukiančioje virtualioje erdvėje esama tam tikro šaltumo, todėl žmonės ima trokšti tikro bendravimo, emocijų.

Dar vienas dalykas, kurį jie paminėjo ir aš pastebiu, – vaikai neskuba palikti tėvų namų. Vis labiau įtraukiančioje virtualioje erdvėje esama tam tikro šaltumo, todėl žmonės ima trokšti tikro bendravimo, emocijų, – susirašinėjimai ir trumpos feisbuko frazės to neduoda. Be to, jaunuoliai neskuba tuoktis, turėti vaikų, visi nori gyventi sau, daug keliauti. Visa tai britai pasakojo prieš daug metų, o šiuolaikiniai tyrimai rodo, kad jau dabar, tarkim, Stokholmo centre apie 80 proc. žmonių gyvena po vieną (visame Stokholme – apie 50 proc.). Gamintojai, kuriantys ateitį, kartais verčia į viską pažvelgti plačiau.

O kelerių metų jūs pats vedėte?

Būdamas 29-erių – ilgai tempiau, tai nebuvo būdinga tiems laikams. Bet, matyt, iš giminės tas persidavė. Senelis vedė 27-erių, tėvukas – 28-erių, pas mus visi vėlyvi. Tad mano vyriausias sūnus, kuriam 24-eri, dar turi laiko.

Jūsų žmona Dalia, psichologė, dažnai guldo jus ant kušetės pasikalbėti apie gyvenimą?

Norėtųsi dažniau... Kai pradėjome kartu gyventi, ji dirbo Vasaros gatvės ligoninėje, sunkiausių ligonių skyriuje. Atsimenu, kad grįžusi iš darbo labai ilgai tylėdavo. Man taip keista atrodė, maniau, šios profesijos atstovai kaip tik mėgsta pašnekėti. Matyt, darbas taip išsunkdavo, kad tyla atrodė tikras poilsis. Dabar dirba Vilniaus universitete, daug rašo, todėl ir vėl namuose gana tylu.

Ar vaikystėje nesinorėjo daugiau laiko praleisti su garsiu tėvu, architektu Algimantu Nasvyčiu?

Architektas tėvas ir dailininkė mama labai daug dirbdavo, tik dalis mamos darbo vykdavo namuose, o tėvukas ilgam išeidavo į Projektavimo institutą. Su danais dažnai pasikalbu apie tai, kad jie, mūsų kartos žmonės, taip pat savo tėvus matydavo labai retai. Čia mums tik atrodo, kad Danijoje žmonės lengvai, gerai ir sočiai gyvena, bet taip irgi nėra. Turiu pažįstamą – didelės įmonės savininką. Jis pasakojo, kad kasdien keliasi ketvirtą valandą ryto, nors darbas prasideda nuo aštuntos. Nuvažiuoja ten prieš šešias vien tam, kad namo grįžtų apie ketvirtą ir visą vakarą galėtų būti su vaikais: jam pačiam vaikystėje daug dirbusio tėvo emociškai itin trūko. Aš to nejaučiau, nes mano ryšys su tėvais buvo labai geras. Su vaikais irgi puikus, daug bendraujame, keliaujame, visi kol kas gyvename kartu. Tiesa, vidurinis sūnus Linas dabar studijuoja užsienyje.

Vertybės, kurių laikotės versle ir jūroje, – tos pačios? Regis, Lietuvos buriuotojų sąjunga turi jas surašytas ant popieriaus?

Esame viską surašę jau seniai, dabar tik stengiamės nepamiršti. Pagrindinės jų – tradicijos, garbė, meistriškumas. Viskas telpa į šiuos tris žodžius ir jie tinka ne tik buriuotojams.

„Beola“ salonuose parduodamos prabangos prekės – tikrai ne pirmojo būtinumo ir ne kiekvienam įperkamos. Kaip jūsų tiekėjai vertina Lietuvos rinką?

Ji iš tiesų auga ir pastaraisiais metais mes tai akivaizdžiai matome. Ateina jau ir kita karta, mūsų pirkėjų vaikai, jie jaučia daiktų kokybę ir gali palyginti. Kai tau pasako, kad stalo ir kėdžių komplektas kainuoja apie 10 tūkst. eurų, bet neturi, su kuo palyginti, kaina gali atrodyti gana aukšta. Aišku, pirkėjų, turinčių tokias finansines galimybes, nėra daug. Be to, mes propaguojame minimalistinį skandinavišką stilių, kuris patinka ne visiems tas galimybes turintiems. Tačiau kad ir kaip banaliai skamba, prie gero priprantama. Klientai, pajutę kokybės skonį, kartais man patys pasako: „Nagli, sugadinai tu mus!“, nes dažnai tenka jiems parodyti, paaiškinti, į ką atkreipti dėmesį. Kiti žmonės sako, kad geriau nusipirks perpus pigesnį daiktą, o už likusius pinigus nuvažiuos kur nors pailsėti ar paslidinėti. Todėl tarp pagrindinių mūsų verslo konkurentų – visi, suteikiantys progą rinktis, kur išleisti pinigus: ir kelionių agentūros, ir automobilių salonai, ir nekilnojamojo turto įmonės.

O ką jūs pats rinktumėtės: kelionę ar naują stalą?

Kol kas viską pavyksta suderinti, bet jeigu neturėčiau stalo, rinkčiausi jį. Dirbu kokybiškų gaminių aplinkoje, tad, natūralu, panašioje norisi ir gyventi. Kokybė ir dizainas man labai svarbūs. Kartais šeima pareiškia pastabų, kad galbūt mums nebūtinas koks nors geras, maisto ruošimą palengvinantis virtuvės įrankis (pas mus visi gamina, sūnūs irgi mėgsta). Arba klausia, kam pirkau 300 eurų kainuojantį arbatinuką. Tada siūlau atkreipti dėmesį, kaip jis atrodo, kaip pagamintas, patiems paspausti įjungimo mygtuką, išmėginti, KAIP pasispaudžia, pradeda kunkuliuoti, kaip užsidaro... Tai pačios paprasčiausios funkcijos, nekalbant apie technologijas. Aš tokius dalykus jaučiu, mano pirštų galiukai perduoda emociją smegenims.

Savo salone parduodamas 77 tūkst. eurų drauge su stiprintuvu kainuojančias garso kolonėles irgi įsigijote?

Dar ne (šypsosi). Vakarais, kai norisi pasimėgauti šių kolonėlių skambesiu, kartais ilgiau užtrunku darbe. Ir daug kam iš klientų buvo staigmena, išgirdus, kokį garsą galima išgauti. Rimti žmonės ateidavo, atsinešdavo savo kompaktų, plokštelių ir lygindavo jų skambesį čia ir namuose. Nuostabu, kaip kai kurie iš jų kryptingai gilinasi į savo hobį, apie jį žino viską.

Kaip manote, šeimoje geriau turėti atskirus hobius ar porą tvirčiau sulipdo bendras pomėgis?

Didelis džiaugsmas, jeigu jis bendras, – tada gyvenime atsiranda nauja tema. Mano žmona kartu plaukia tik drauge su dar viena bičiulių pora – mes taip atostogaujame. Neseniai buriavome Skandinavijoje, matėme labai daug laivų su šeimomis, vaikais. Jie daugiau turistauja, pasirenka ramų plaukimą, audras pralaukia uostuose. Buriuoti rizikinga, o moterys atsargesnės už vyrus.

Ar talismanai jūroje padeda?

Baisu tokia tema šnekėti, bet padeda. Tačiau nėra taisyklių – kiekvienam savo. Turbūt reikia ką nors laikyti delne ir prisiminti, kad nesi vienas ir turi rasti jėgų pakovoti.

O sausumoje jums talismanų prireikia?

Čia nebūna taip baisu, kaip kartais jūroje. Bet sūnui, studijuojančiam Prancūzijoje, neseniai nupirkau kojines su strėlytėmis. Patariau jam tokiais momentais kilstelėti kelnes ir pasižiūrėti į savo kojines – ten strėlytės aiškiai rodo į vieną pusę. Gyvenime reikia susidėlioti savo „generalinę liniją“, turėti pagrindinę kryptį, kur link judėti. Kaip sako buriuotojai, koks skirtumas, iš kur pučia vėjas, – svarbu žinoti, kur turi nuplaukti.