Namibijoje susituokę Andrius Pauliukevičius ir Ilka Adams: „Afrikoje vestuvės – kitokios“

Po sužadėtuvių pradėjus planuoti šventę, karščiausias vestuvių Afrikoje iniciatorius buvo Andrius: „Todėl, kad labai nenorėjau įprastų lietuviškų vestuvių. Su daug alkoholio, morališkai pasenusiomis tradicijomis, suvaidintu linksmumu, kvailais ir beprasmiškais žaidimais, su reikalavimais, kad jaunikis privalo daryti tai, nuotaka – tai... Viso to norėjosi išvengti.“

Vyrui pritarė ir Ilka: „Afrikoje vestuvės – kitokios. Irgi su savomis tradicijomis, bet čia žmonės mėgsta tiesiog bendrauti per vestuves, šokti, valgyti, linksmintis, o ne žaidimus žaisti. Visi elgiasi laisvai.“

Į Namibiją pora atskrido likus daugiau nei savaitei iki vestuvių: pakeliauti, pailsėti ir pasiruošti šventei. Lietuvoje tam laiko abu nelabai turėjo: pora drauge įkūrė interneto svetainę „Kilo.lt“, kur konsultuoja mitybos ir sporto klausimais. Per šiuos metus Andrius dar spėjo nusifilmuoti kino juostoje „Dėdė, Rokas ir Nida“ ir parengė jau greitai pasirodysiančią knygą „Tobulas kūnas“ apie treniruotes, mitybą ir motyvaciją – visa tai, ko žmogui reikia, kad jis džiaugtųsi savo išvaizda.

Kita vertus, ir atvažiavę į Namibiją nervintis dėl pasiruošimo vestuvėms jaunieji nepuolė. Linines baltas kelnes ir marškinius Andrius atsivežė nusipirkęs Lietuvoje. Ilka vestuvinę suknelę įsigijo jau beveik prieš metus, kai dar pernai gruodį buvo atvažiavusi į Namibiją aplankyti tėvų. Puoštis tradiciniais afrikietiškais drabužiais pora neplanavo, nes tokių nedėvi netgi Ilkos artimieji: jos šeimoje – itin daug vakarietiškų tradicijų.

„Taip susiklostė, kad beveik visos moterys giminėje buvo afrikietės, o jų vyrai – baltaodžiai europiečiai. Todėl vakarietiškos įtakos šeimoje labai daug, – pasakoja Andrius. – Ne kartą esu bendravęs su Ilkos artimaisiais internetu, be to, ir iš jos pasakojimų įsivaizdavimas apie jos šeimą jau buvo susiformavęs. Mačiau, kad tai nėra tradicinė afrikietiška šeima, todėl važiuodamas tuoktis į Afriką tikrai nesitikėjau šokių aplink laužą su ietimis...“

Ceremonija prasidėjo ketvirtą valandą po pietų. Kadangi Andrius – katalikas, Ilka – evangelikė liuteronė, porą sutuokė vietinės bažnyčios pastorius. Abu norėjo, kad ceremonija vyktų ne tarp keturių bažnyčios sienų, o atvirame lauke, todėl pasirinko Okapuka rančą, esančią vos keliasdešimt kilometrų nuo Namibijos sostinės. Ilkos tėvas dukrą atvedė prie altoriaus ir simboliškai perdavė nuotakos laukiančiam jaunikiui.

Nors viskas vyko pagal planą, gražiai ir iškilmingai, Ilka neslepia, jog be galo jaudinosi: „Širdis daužėsi, nervinausi... Bet tai buvo laimės jaudulys.“

„O aš buvau gana ramus, tik sakydamas priesaikos žodžius susijaudinau“, – prisipažįsta Andrius. „Taip, atrodė, kad Andrius visai nesijaudina. Ir labai gerai – aš pamačiau jį tokį ramų ir taip pat nusiraminau. Jis paėmė mane už rankos, šypsojosi ir mano streso nebeliko“, – pasakoja Ilka.

Po ceremonijos jaunavedžių laukė kelių valandų trukmės fotosesija, o svečiai lūkuriavo šventinės vakarienės. Beveik visi mėsiški patiekalai buvo iš žvėrienos – trijų ar keturių rūšių laukinių gyvūnų mėsos. Taip pat buvo ryžių, daržovių, saldumynų, vestuvinis tortas, kurio Andrius sako paragavęs tik kitą dieną po vestuvių.

Kaip ir pagal vakariečių tradicijas, Namibijoje populiaru, kad tėvai palaimintų vaikus. Kadangi Andriaus tėvų per ceremoniją nebuvo, jo motinos misija patikėta vyriausiai šeimos moteriai – aštuoniasdešimtmetei Ilkos tetai. Tėvai uždegė žvakes ir perdavė jauniesiems. Šie sujungė savo žvakes taip pranešdami, kad sukūrė naują šeimą. Visą vakarą skambėjo dainos, tostai ir padėkos. Pirmiausia Ilka dėkojo savo tėvams už tai, kad ją užaugino, išleido į mokslus, suteikė gerą gyvenimą.

Tuomet Andrius visiems susirinkusiems pristatė Lietuvą: dideliame projektoriuje parodė maždaug penkiolikos minučių trukmės filmuką apie jųdviejų gyvenimą Lietuvoje. Niekada to nematę išvydo, kas yra sniegas, kokios Lietuvoje būna vasaros, kaip ten leidžiamos atostogos... „Svečiams labai patiko, nes mažai kas žinojo, kur ta Lietuva apskritai yra“, – įspūdžiais dalijasi jaunavedžiai.

Nemaža dalis Ilkos giminaičių iš Pietų Afrikos Respublikos dėl šių vestuvių įveikė pusantro tūkstančio kilometrų, kiti suvažiavo iš skirtingų Namibijos vietovių. Vestuvėse dalyvavo aštuoniasdešimt svečių: vos dvidešimt iš jų – draugai, visi kiti – artimiausi ir tolimiausi giminaičiai.

„Kviesdamas tetą, negali nepakviesti jos vaikų ar anūkų, negali ignoruoti visų pusbrolių ir pusseserių – tokia yra afrikietiška tradicija“, – pasakoja Ilka. Tiesa, vestuvėse dalyvavo ir dvi lietuvės: Ilkos draugė Jurgita Zaleckaitė kartu su jais atvažiavo iš Lietuvos.

Kita lietuvė su šeima jau daug metų gyvena Namibijoje: žurnale perskaičiusi apie Ilką ir Andrių, ji merginai parašė žinutę. Geriau susipažinę jaunieji pakvietė ją į savo vestuves. „Vestuvės Namibijoje išėjo turbūt gerokai pigesnės nei Lietuvoje. Už tiek, kiek čia kainuoja vakarienė šimtui žmonių, Lietuvoje pamaitintum vos keliasdešimt“, – svarsto Ilka. Andrius pritaria: „Galų gale, mums abiem vestuvės Namibijoje – ypatinga šventė, nes suvokiame, kad tokios daugiau niekada nebus.“