Vilnietė mokslininkė Dominyka DAPKUTĖ (29) savo darbe kasdien susiduria su liga, nusinešančia daugiau žmonių gyvybių už bet kokį virusą, – vėžiu. „Na, kitas prizas bus Nobelio“, – pajuokavo ji bičiuliams, kai pernai tapo tarptautinio konkurso „L’Oréal Baltic“ programos „Moterims moksle“ laimėtoja. Jei mergina ir toliau taip sėkmingai dirbs nanomedicinos srityje, nekaltas pokštas, žiūrėk, ims ir išsipildys.
Daugeliui žmonių nanodalelės ir kamieninės ląstelės tėra gražiai skambantys mažybiniai žodžiai – o jūs, jauna moteris, su jomis sugebate nuversti kalnus?
Dirbu Nacionaliniame vėžio institute, esu doktorantė, kuriai teliko vienas žingsnis iki disertacijos, – o ši kaip tik ir yra apie nanodaleles ir kamienines ląsteles, jas naudoju gerinti vėžio diagnostikai ir gydyti. Pavyzdžiui, kamienines ląsteles prieš suleidžiant žmogui galima papildyti kokiu nors vaistu: tuomet jos tarsi Trojos arklys nukeliauja į naviką, paleidžia savo nuodus ir sunaikina jį iš vidaus. Nanodalelės, pritaikytos diagnostikai, ryškiai šviečia: atlikdami bandymus, vėžiu sergantiems gyvūnams į šoną suleidome kamieninių ląstelių su nanodalelėmis ir vėliau išimtas navikas visas švietė. Taigi jei chirurgas turėtų tokį aparatą, operuodamas iškart pamatytų, kur yra naviko ribos, kur išplitusios metastazės, ir daug greičiau bei efektyviau pašalintų vėžį. Žmonės vis dar jį vadina neįveikiama liga: jis toks nėra, o aš kaip tik siekiu, kad jį kuo lengviau įveiktume. Kuo anksčiau vėžys aptinkamas, tuo didesnė tikimybė, kad žmogus išgyvens. Šiuolaikinė medicina toli pažengusi, yra daugybė modernių gydymo būdų, tokie mokslininkai kaip aš vėžio srityje atlieka begalę tyrimų. Tiesa, mano tyrimams iki praktinio panaudojimo dar toli – liko per daug neatsakytų klausimų. Bet kai atlieki šimtą tyrimų, turi vilties, kad bent vienas iš jų pasieks tikslą ir tai bus laimėjimas visai žmonijai.