Natalija Bunkė: apie nukeltas vestuves, motinystę ir kodėl šiandien ji jaučiasi laiminga

Trumpa dosjė 

• Mėgstamiausias metų laikas. Žiema.
• Geriausia perskaityta knyga. M.Starkaus „Šilko kelias: arba 10 000 kilometrų su „Pagieža“
• Erzinanti žmogaus savybė. Melavimas.
• Didžiausia baimė. Gyvatės.
• Gražiausia spalva. Raudona.
• Svajonių šalis. Lietuva.
• Ko niekada taip ir neišmokau. Angų kalbos.
• Koks gyvūnas būčiau. Katė.
• Posakis. „Ką gali padaryti tuoj, nesakyk rytoj.“

Natalija, kokie jums buvo praėję metai?

Turbūt pilni naujų atradimų. Normalu, kad ištikus pasaulinei pandemijai ne tik man, bet daugeliui žmonių reikėjo kažkaip kitaip pažiūrėti į savo darbus, persikvalifikuoti, prisitaikyti prie dabartinio pasaulio. Daugumai šiuo laikotarpiu pradėti nauji darbai bus tęstiniai, nes ne visi galėsime gyventi taip, kaip iki šiol.

Ką naujo šiais metais sužinojote apie save pačią?

Naujo gal nelabai sužinojau, visgi man 37-eri, todėl save labai puikiai pažįstu, bet dar kartelį labai pasitvirtino faktas, kad turiu verslumo gyslelę ir niekur nuo to nepabėgsiu (šypteli).

Šiais metais pagaliau atradau laiko darbui, kuris daugybę kartų buvo atidėliojamas dėl laiko stokos, dėl įtempto koncertų grafiko. Anksčiau tiesiog neturėjau laiko atidaryti elektroninės parduotuvės, nors buvo neprofesionalu pardavinėti gėles per feisbuką. Dabar turėdama daugiau laiko labai išauginau savo gėlių verslą ir atidariau elektroninę parduotuvę. Tai tik dar kartą įrodo, kad turint laiko galima nuversti kalnus.

Kaip manote, iš kur tas jūsų verslumas?

Mano abu tėvai, ypač mama, yra labai verslūs. Jie visada išsisuka iš įvairių gyvenimo situacijų. Kiek prisimenu tėvus paauglystėje, jie dirbdavo per tris darbus. Neįsivaizduoju, kada jie miegodavo... Tėvai labai stengėsi, labai norėjo, kad mudvi su sese būtume viskuo aprūpintos, kad mums nieko nestigtų, kad galėtume gyventi kuo geriau. Vis kažkaip sukosi, vertėsi, dirbo. Ir aš turiu šią savybę.

Aišku, daugiausia mano sėkmę lemia tai, kad aš visai nebijau darbo. Galiu dirbti daug, neskaičiuodama valandų. Jei kažko imuosi, tai imuosi iš visos širdies. Manau, tai labai svarbu.

Verslas ar scena? Kuri veikla mielesnė?

Abi veiklos man labai artimos. Mano nauja veikla labai įdomi, degu noru viską padaryti kuo geriau. Darau ne dėl pinigų, o todėl, kad man patinka. Galėčiau forsuoti viską daug labiau ir uždirbti žymiai daugiau, bet man norisi, kad prekės būtų man pačiai fainos.

Galėčiau į parduotuvę sudėti absoliučiai viską, ką man siūlo, ir padaryti tikrą mišrainę, bet man reikia atsirinkti, išbandyti, pačiai tuo daiktu patikėti, tik tada ramiai jį siūlau savo pirkėjams. O scenos veiklos žiauriai pasiilgau, noriu kad kuo greičiau ateitų laikas, kai vėl galėsiu į ją žengti. Deja, suprantu, kad dar teks luktelėti. 

Kas sunkiau – dirbti elektroninėje parduotuvėje ar atlikti kūrinius scenoje?

Neseniai apie save girdėjau tokį pletką: „Va, kaip sukūdo Bunkė – pamatė, ką reiškia tikras darbas“ (juokiasi). Kažkam atrodo, kad sceninė veikla, koncertai yra labai nerimta: nei jėgų kainuoja, nei pastangų. Iš tiesų tarp karantinų turėjau kelis koncertus, tad visai neseniai pasitikrinau, kiek daug jėgų tai kainuoja. Galiu visą dieną pakuoti siuntas, priimti užsakymus, derinti prekių pristatymą, dirbti visus kitus su elektronine parduotuve susijusius darbus ir nepervargti.

Atlikėjo darbas daug sunkesnis ir fiziškai, ir emociškai. Grįžti naktimis, negali turėti normalaus asmenini gyvenimo. Ir vis dėlto scena kaip narkotikas – nori dar ir dar. Taigi, labai skirtingos veiklos, bet abi labai mėgstamos.

Užsiminėte apie gandus, kandžias pastabas. Kaip reaguojate į kritiką?

Kaip gali reaguoti į kritišką pastabą, pasakytą žmogus, neturinčio reikšmės tavo gyvenime? Nesiklausau aš tokios kritikos (šypteli).

Pamatau, perskaitau, bet ar man į tai reikėtų reaguoti? Nemanau. Kas kita, kai pastabas išsako artimas žmogus, draugas, pažįstamas. Jei kritika konstruktyvi, kodėl jos nepaklausius. Reikia įsiklausyti, pergalvoti ir pasitaisyti, nes tai proga patobulėti. Kuo daugiau mane kritikuoja, tuo geriau galiu padaryti viską ateityje.

Ar visada esate tokia pozityvi?

Tikrai ne visada (šypsosi). Socialiniuose tinkluose stengiuosi netransliuoti neigiamų emocijų, nors paskutiniu metu esu labai susierzinusi. Prekybos centrai pilnutėliai žmonių. Ko jiems ten eiti, aš neįsivaizduoju. Kasdien primenama, kad rekomenduojama nesibūriuoti, neiti iš namų be reikalo, bet niekas neklauso, o paskui stebisi, iš kur tiek susirgimų. Kaip nebus, jei nuolat vyksta tokie susibūrimai? Labai norėtųsi, kad žmonės būtų pilietiški ir pagalvotų vieni apie kitus. Labai pikta, kad yra tokių bukų žmonių. 

Pakalbėkime šiek tiek apie jūsų šeimą. Kokia mama esate – griežta ar palepinanti?

Aš išvis esu nelepinanti (šypsosi). Esu tikrai gana griežta, net linkusi į kraštutinumus. Jei vaikas rimtai nusikalto, tikrai prisidirbo, viską atimu iš jo. Jei sakau, kad dabar nebus jokių žaidimų, tai tikrai ir nebus. Visai. Abu su Kristupo tėčiu esame griežti, stengiamės, kad vaikas suprastų, ką blogai padaręs, kad elgtųsi kuo geriau, stengtųsi labiau. Kaip ir visi tėvai, norime išauklėti tinkamai.

Kaip Kristupas reaguoja į jūsų sužadėtinio Edgaro auklėjimą?

Kristupas labai klauso Edgaro, nors jiedu yra labiau kaip geri draugeliai. Kristupui labai svarbu, kad tas draugas niekur nedingtų, draugautų su juo ir toliau. Kad jiedu galėtų toliau užsiimti mėgstamomis bendromis veiklomis.

Vis pasigirsta kalbų apie jūsų vestuves. Ar jau galite išduoti kažką tikra apie šią šventę?

Nelabai ką ir galiu pasakyti, dar net datos nesame paskyrę. Pandemija čia viską mums „sėkmingai“ tvarko... Galėsime susituokti tik tada, kai viskas truputį atlaisvės, sienos atsidarys, bus galima keliauti be kliūčių. Tada viską ir suplanuosime. Kol kas viskas dar tik kalbų lygyje. Net ir kalbų mažai, nes vestuvės labai toli. Atvirai kalbant, nematau galimybės vestuvėms įvykti net kitais metais. Taigi jos dar tik tolimoje ateityje, todėl dar nelabai realios. 

Kasdien jus sekantiems socialiniuose tinkluose gali pasirodyti, kad gerai jus pažįsta. Kaip yra iš tiesų?

Esu gana atvira, bet su skirtingais žmonėmis mano atvirumas pasireiškia daugiau arba mažiau. Gerai mane pažįsta tik artimiausi draugai. Turiu tikrai mažai žmonių, su kuriais galiu apie viską pakalbėti be jokių paslapčių. Mūsų šeima labai gerai sutaria su Nainiais. Edgaras su Jonu yra draugeliai, Simona – mano artimiausia draugė, jai galiu pasakyti viską. Žinoma, dar yra sesuo, šeima, tai man patys svarbiausi žmonės. 

Kada esate pati laimingiausia?

Mano laimė prasideda nuo vidinės ramybės. Kai kažkas nuolat kirba, esu kažkuo nepatenkinta, kažkas negero nutikę, tada negaliu rasti sau ramybės, negaliu atsikratyti jausmo, kad kažko trūksta. Kai turi antrą pusę, santykiai ir darbai klostosi gerai, ateina vidinė ramybė. Tada lengva gyventi, priimti sprendimus. Šiuo metu mano gyvenime viskas yra gana gerai. Žinoma, atsiranda kažkokių smulkių niuansų, bet jie neturi didelės reikšmės bendrai savijautai. Šiandien esu rami ir laiminga.