Naują dainą „Pabėgėliai“ pristatantis Edgaras Lubys: „Visi esame pabėgėliai“
Mes visi esame pabėgėliai. Bėgame nuo atsakomybės, bėgame nuo rutinos, bėgame nuo artimųjų ir neretai nuo savęs. Ir pabėgti nelabai turime kur... vis tenka grįžti ten, kur buvome. Ne, aš nepasisakau už ieškančius skalsesnės ir lengvesnės duonos, pasinaudojant situacija ir apeinant tiesą.
Manau, kad tokių visada buvo, yra ir bus, ir ne tik tarp pabėgėlių. Tai tiesiog yra atskiras segmentas žmonių, kurie visada ieškos, kaip nieko neveikiant kažką gauti. Tokius aš matau Vilniuje, pačioje miesto širdyje. Čia jie dienų dienas pliekia stalo žaidimus ir vartoja „stalo gėrimus“. Ir kaskart kyla klausimas: iš ko jie gyvena? Bet atsakymas juk aiškus – iš mūsų.
Mes, lietuviai, irgi bėgome... kaip vienas protingas žmogus man kadaise pasakė: „reikia ne tik mokėti istoriją, bet ir iš jos mokytis“. Bėgome į Vakarus, kaip žiurkės iš skęstančio laivo, bėgame ir dabar, ieškodami lengvesnės duonos, iškeisdami į tai savo kalbą, kvapą, kultūrą, palikimą, mentalitetą, artimus žmones...
Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, Vakarų Europoje liko apie 80 000 lietuvių pabėgėlių. Ir jie buvo tik lašas bendroje milijoninėje bėglių jūroje, kaip ir bėgliai iš kitų kraštų, buvo apgyvendinti 113 stovyklų ir 1945-1951 metais glaudėsi ten, kol prasidėjusi emigracija juos išsklaidė po visą pasaulį. Savo patirtimi galėtų pasidalinti tautos itin mylimas ir gerbiamas Prezidentas Valdas Adamkus, karo nublokštas į Vokietiją, vėliau į JAV.
Prezidentai Antanas Smetona ir Kazys Grinius taip pat buvo pabėgėliai, laimingai pasiekę JAV ir ten praleidę paskutinius savo gyvenimo metus. O kiek dar lietuvių traukė tais pačiais keliais…
Iki šiol dieviname tokius talentus, kaip Freddie Mercury, teigdami, kad tokie gimsta tik kartą per šimtmetį, o gal ir dar rečiau. Šios legendos tikrasis vardas – Farrokh Bulsara. 1964 m., kai jam buvo 17 metų, šeima pabėgo iš Zanzibaro, nuo ten kilusios revoliucijos. Jie persikėlė į Londoną ir ten F.Merkuris baigė menų mokslus Ylingo koledže. Visame pasaulyje išgarsėjęs Mika – Michael Holbrook Penniman – taip pat pabėgėlis. Jo šeima buvo priversta pasitraukti iš karo apimto Libano.
Pirma stotelė buvo Paryžius, vėliau - Londonas, kur Mika baigė Karališkąjį muzikos koledžą. Daugelis turbūt balsavome ir palaikėme Loreen 2012-ųjų Eurovizijoje? Jos tikrasis vardas – Lorine Zineb Nora Talhaoui, jos šeima – berberai iš Maroko, musulmonai, emigravę į Švediją. O kur dar žymiausias pasaulio pabėgėlis, altruistas ir, turbūt sutiksite, šventas žmogus Dalai Lama?
Galima šį įžymybių ir pasauliui daug gero atnešusių žmonių sąrašą tęsti ir tęsti, bet jūs turbūt supratote mane? Jei įdomu, čia rasite sąrašą pabėgėlių, kurių išradimais naudojamės kasdien, klausome jų sukurtos muzikos, žiūrime jų kurtus filmus.
Kasdienybėje mes visi bėgame. Vengiame tiesos, norime, duodant kuo mažiau, gauti kuo daugiau, svaiganamės, kad atsijungtume ir išvengtume klausimų bei akistatos su savimi. Ir mirštame taip ir nesupratę, kam viso to reikėjo?
Mūsų išsipūtęs ego mums neleidžia klausti: kas aš iš tiesų esu? Ar aš esu šis kūnas, kuris serga, sensta ir galop miršta? Ar aš esu ta prabangi mašina, kurią vairuoju, o gal aš esu dailus butas miesto centre? Aš valdininkas, verslininkas, menininkas ar studentas? Aš lietuvis, anglas, indas, turkas ar siras?
Ne, mes esame kai kas daugiau ir giliau. Ir mūsų visų prigimtis ta pati – siela, ieškanti ir alkstanti amžinos laimės. Ir aš esu lygiai toks pat kaip ir Jūs visi – ieškantis, alkstantis, kaip ir tie tūkstančiai nerandančių sau vietos – esu pabėgėlis. Ši daina – apie mane ir apie mus visus.
Paklausykite ir įvertinkite Edgaro dainą „Pabėgėliai“: