Nauja E.Aukštakalnytės-Hansen knyga apie laukinę gamtą – įspūdingos istorijos ir 178 unikalios fotografijos

Knygoje aprašomose istorijose autorė Afrikoje ieško juodojo raganosio ir dinozaurų palikuonių krokodilų, sveikinasi su Indijos džiunglių karaliais tigrais, Komodo saloje aptinka seniausią ir nuodingiausią pasaulio driežą. Netikėtai spalvingoje šiaurėje keliauja susitikti su baltųjų lokių šeimynėle, Aliaskoje išgyvena akistatą su ruduoju lokiu, o sunkiai įžengiamuose atogrąžų miškuose supažindina su artimiausiais mūsų giminaičiais primatais – kalninėmis gorilomis ir orangutanais. Pasakojimai apie laukinę gamtą paįvairinami ne tik įdomiausiais faktais ir skaičiais, bet ir vietos tautelių, išlaikiusių priešistorines tradicijas, sakmėmis ir mitais.  

Apie ką tik pasirodžiusią knygą kalbamės su E.Aukštakalnyte Hansen.

Simboliška, kad Jūsų knyga, kurioje sudėjote patirtis iš kelionių po įvairiausias pasaulio vietas, pasirodo tokiu sudėtingu metu, kai dėl saugumo leidžiame laiką namuose. „Laukinė Motina Gamta“ suteikia galimybę keliauti knygos puslapiais. Kaip pandemija pakeitė jūsų gyvenimą? Kodėl lyginate tą būseną su mėšlavabalio gyvenimu?

Džiaugiuosi, kad knyga pasirodo tokiu sudėtingu laiku. Neišėję iš namų skaitytojai galės nukeliauti į labai skirtingus ir egzotiškus kraštus. Skaitydami istorijas, žvelgdami į fotografijas, jie susitiks su nykstančiais gyvūnais, lydės mane ekspedicijose po atogrąžų miškus, savaną, tundrą, Arktį. Taip pat tikiuosi, kad susimąstys apie laukinės gamtos ateitį, savo ryšį su gamta, apie savo elgseną ir mūsų visų bendrą ateitį.

Kaip ir daugeliui, pandemija pakeitė mano gyvenimą. Šiemet ketinau vykti į dvi ekspedicijas, jas atidėjau kitiems metams, sūnaus Miko, studijuojančio JAV, nemačiau visus metus, deramai nepasveikinau jo baigus Bostono universitetą. Bet, kita vertus, pandemija taip sudėliojo, kad visai neplanuotai daug laiko praleidau Lietuvoje – stebėjau pavasarį, daug bendravau su tėvais, anyta, artimiausiais žmonėmis ir... baigiau rašyti trečią knygą. Gal net anksčiau, nei planavau.

Imu manyti, kad pandemija – tai laikas visiems stabtelėti. Gal neatsitiktinai pastarąjį dešimtmetį mus ištinka tiek daug gamtos nelaimių. Visomis išgalėmis kovojame su pasekmėmis, bet deramai neįsigiliname į šių reiškinių priežastis. Siekdami tapti Žemės savininkais, pamiršome, kad esame maža bendros sistemos dalis ir pradėjome kenkti patys sau. Gyvenimas sulėtino tempą, tenka vis labiau improvizuoti, suktis iš padėties, sunku ką nors planuoti, bet neprarandu vilties, kad išmoksime gyventi su virusu (o gal su vėl nauju virusu) ir galų gale įveiksime negandas.

O į mėšlavabalius pirmą kartą dėmesį atkreipiau kovo mėnesį safario po Tanzaniją metu. Buvo tiesiog neįmanoma jų nepastebėti. Jų gausa privertė pasidomėti atidžiau, o kai pradėjau gilintis, supratau, kokį svarbų darbą šie vabalai atlieka. Juk jie – patys didžiausi sanitarai, sumažinantys per gyvūnų išmatas plintančias ligas. Stebėdama tokią gamtos valymo akciją, supratau, kaip viskas gamtoje harmoningai sustyguota! Kiekviena gyva būtybė turi savo svarbią, tegul ir nelabai romantišką misiją.

Galbūt ta akistata su mėšlavabaliais buvo ženklas sulėtinti gyvenimo tempą ir susimąstyti apie „sanitarinę“ misiją – toks jausmas, kad šis virusas siųstas, jog gamta apsisaugotų nuo ekspansyvios ir neigiamos žmogaus veiklos, ar net dar baisiau – apsivalytų nuo vienos rūšies – homo sapiens. Mėšlavabalis arba skarabėjus – senovės Egipte buvo šventas vabalas, atsinaujinimo, atgimimo simbolis. Dėl to ir palyginau savo būseną su mėšlavabalio gyvenimu – šį užsidarymo laiką kiekvienas galime išnaudoti prasmingam atsinaujinimui. Ir būtina tą padaryti!

Šiuo metu esate namuose Nairobyje. Kaip atrodo Jūsų dienos ten, kai pasaulis vėl įnirtingai kovoja su pandemija?

Kenija po ilgo karantino atsidarė tik rugpjūčio pabaigoje, namus Nairobyje pasiekiau rugsėjo viduryje. Sergančiųjų skaičius šalyje nuolat auga, kaip ir didelėje pasaulio dalyje, tad labai saugomės. Vienas geras dalykas – puikus oras, galime būti sode, išvykti į laukinę gamtą. Visos šių metų suplanuotos kelionės persikėlė į ateinančius metus, bet svarbiausia, kad visi būtume sveiki!

Rašote, kad susumavus jūsų kelionių nuotolį išeitų, kad jau trečią kartą keliaujate į mėnulį. Kas jus labiausiai inspiruoja leistis į keliones, ekspedicijas, akistaton su neatrastu pasauliu, laukine gamta?

Pažinimo aistra. Visomis prasmėmis. Laukinė gamta – neišsemiamas žinių šaltinis, energija, nuotykiai, adrenalinas, tobulėjimas, patirtis, meditacija.

Knygoje „Laukinė Motina Gamta“ Jūsų aprėptis labai plati: nuo baltųjų meškų, grizlių, Komodo varanų iki mėšlavabalių, nuo safario iki šiaurės pašvaistės, nuo karščio, kai pasislėpti galima tik automobilyje, iki 40 laipsnių šalčio. Kokie pasakojimai sugulė į naują knygą?

Laukinė gamta – unikali ir nepakartojama skirtingose geografinėse zonose, pilna stebuklingų ir išmintingų dalykų, spalvingų floros ir faunos kūrinių, charakterių, dramų, paslapčių. Gamta – pilna gyvybės. Gyvūnai, kaip ir mes, poruojasi, gimdo, myli, rūpinasi, auklėja, bendrauja, serga, kovoja, saugo, miršta.

Kai kurie knygoje aprašyti gyvūnai sutinkami ypač retai, dėl to turi savo genealoginį šeimos medį, šeimos istoriją, net vardus. Skirtumai keli – jie nekalba mūsų kalba, bet bendrauja tarpusavyje, nemąsto ir nekuria, bet turi išlavintus instinktus, puikią uoslę ir klausą. Jie šioje planetoje gyvena kur kas ilgiau nei mes, bet jų išlikimui iškilęs realus pavojus.

Kelionės po gamtą kupinos įvairiausių patirčių, rizikos ir griežtų taisyklių. Kartais rašote, kad gamtoje vis tiek jaučiatės svetima, įsibrovusi į gyvūnijos pasaulį, bet yra ir vietų, kur stipriai džiaugiatės, kad gyvūnijos pasaulis jus priėmė, pasijaučiate sava. Koks jausmas aplanko dažniau?

Kiekviena kelionė į laukinę gamtą visuomet kitokia, dovanojanti vis naują patirtį. Gamtoje niekada nenuobodu, ten kiekviena sekundė pilna gyvenimo, reikia tik norėti ir mokėti visa tai pamatyti. Laukiniai gyvūnai niekada nepozuoja, niekada nežinai, kaip jie reaguos į žmogaus pasirodymą, koks bus oras, kokia situacija. Norint užfiksuoti laisvėje gyvenančių gyvūnų kasdienybę reikia begalinės kantrybės, meilės ir, žinoma, sėkmės.

Visi mano istorijose aprašyti gyvūnai turi puikią atmintį, tad, kaip jaučiuosi vienoje ar kitoje natūralioje buveinėje, priklauso nuo istorinio žmogaus ir gyvūno santykio. Jeigu tose vietose laukiniai gyvūnai buvo medžiojami, žudomi, naikinami, tuomet jie bijo ir vengia žmogaus, savigynos tikslais elgiasi agresyviai. Ne veltui vienoje afrikiečių pasakoje teigiama, kad žmogui tapus gyvūnijos karaliumi, nebeliko ramybės ir taikos. Ten, kur gyvūnai gyvena laisvai, plačiai ir saugiai, žmogų jie priima kaip natūralią gamtos dalį. Iš prigimties gyvūnai yra smalsūs ir neagresyvūs, jų agresiją dažniausiai išprovokuojame mes patys.

Susitikimas su raganosiu, kurį aprašote knygoje, turbūt vienas įsimintiniausių, nes pavojų teko patirti labai arti. Ar dažnai tenka susidurti su pavojais, rizikuoti gyvybe dėl kadro, patirties ar istorijos?

Niekada nerizikuoju dėl kadro, patirties ar istorijos. Gyvybė kur kas svarbiau už visus išvardytus dalykus. Laukinėje gamtoje žmogus su fotoaparatu yra pati pažeidžiamiausia ir silpniausia būtybė. Visada stengiuosi elgtis pagarbiai, neprovokuoti, laikausi taisyklių. Kur kas pavojingiau nei gyvūnai yra gamtos stichijos: stiprus vėjas, rūkas, lietus, upės sraunumas. Kelis kartus esu buvusi labai pavojingose situacijose su drambliais, turėjau draugų, kurie žuvo nuo šio gyvūno. Kažkada dramblys buvo mano mylimiausias gyvūnas, bet jau ilgą laiką „dirbu“ su savo dramblių baime.

„Laukinėje Motinoje Gamtoje“ stebite ir kalbate ne tik apie gyvūniją, lankotės ir Papua Naujosios Gvinėjos gentyse. Rašote, kad ten gyvena apie tūkstantis savitų Melanezijos tautų, kalbančių daugiau kaip 850 kalbų (penktadaliu viso pasaulio kalbų). Tai labai unikalus, uždaras, tebegyvas pasaulis, tad su kokiu žvilgsniu, su kokiomis intencijomis leidžiatės pas vietinius žmones, kad tai nebūtų tik egzotika?

Man patinka savitos gentys, o Sepiko upės ir Čambrio ežero regiono genčių įvairovė, jų kultūriniai klodai stebino ir jaudino. Jų pažintis su civilizacija įvyko prieš mažiau nei šimtą metų. Kartais galvoju – kokia neteisybė, jie tik pradeda džiaugtis modernizacijos vaisiais, bet ar ilgai? Nenuostabu, kad atsiskyrėlišką gyvenimą išpažįstančios tautelės, gyvenančios sunkiai pasiekiamose džiunglėse, dažnai atsisako bet kokio ryšio su civilizacija. Į šį regioną keliavau stebėti rojinių paukščių, bet sutikau labai savitus žmones, kurie visai netikėtai padėjo man atskleisti įstabų žmogaus ir krokodilo ryšį.

Daug kalbate apie besikeičiančią gamtą, pavojų planetai ir tai, kad ji toli gražu neamžina. Neseniai lietuviškai pasirodžiusioje knygoje „Negyvenama žemė“ niūriai, bet labai aiškiai pasakoma, kad mūsų planetai liko ne tiek ir daug. Iš bendravimo su mokslininkais, straipsnių, publikacijų tyrinėjimo, kaip atrodo jums – ar dar galime ką nors pakeisti, apsaugoti Žemę?

Žemė – vieninteliai mūsų namai, tiesiog privalome juos išsaugoti, kitaip mes, kaip rūšis, išnyksime. Turime suvokti, kad intensyvi ir grėsminga klimato kaita jau vyksta ir kad ji tikrai palies kiekvieną, nesvarbu, kur gyvename. Manau, kad viltis gyva, ji kiekvieno mūsų rankose, negalime laukti vyriausybių ar gamtos organizacijų įsakymų ir draudimų, turime veikti kiekvienas – bent jau sumažinti vartojimą, rūšiuoti šiukšles, sodinti medžius, taupyti vandenį ir kitus natūralius resursus, rūpintis gamta kaip savo namais. Tikiu, kad kiekvieno iniciatyva gali turėti įtakos.

Kai vėl galėsime laisvai keliauti, kur labiausiai norėtumėte keliauti, ką pažinti, patirti?

Norėčiau pamatyti Antarktidos pusiasalio ir Pietų Šetlando salų grožį, karališkuosius, imperatoriškuosius pingvinus, albatrosus, jūrų leopardus, pietinių jūrų dramblius.

Lapkričio 26 dieną 18 val. vyks virtualus susitikimas su šiuo metu Nairobyje, Kenijoje, esančia autore. Jį stebėti bus galima socialiniuose tinkluose.