Naują knygą parašęs Algimantas Čekuolis: „Pragyvenau 83 audringus metus, turiu ką papasakoti“

„Prieš penketą metų drauge su lietuvių grupe buvau kelionėje Kenijoje: kartu keliavo keli suvalkiečiai ūkininkai su savo žmonomis. Apsilankėme masajų gentyje – tie žmonės buvę sukilėliai, valgantys tik mėsą, o geriantys kraują ir pieną. Svečiuojantis pas juos vietiniai mums siūlė dalyvauti įvairiose varžybose: ieties mėtymo, šuolio į viršų – aišku, mes pralaimėjome. Tada suvalkiečiai jiems pasiūlė pilvų mūšį: pašokus į viršų reikėjo susitrenkti pilvais, o tas, kuris nukrenta – pralaimi. Spėkite, kas laimėjo?“ – juokėsi Žmonės.lt kalbintas A.Čekuolis.

Rašytojas teigė, kad tokios ir panašios nuotaikingos istorijos jam labai įsiminė, todėl jomis jis nori pasidalinti ir su kitais, juolab kad jos dažniausiai visiems sukelia šypseną.

„Kai pasakoju tokias ir panašias istorijas, žmonės kvatojasi. Pagalvojau – kai manęs jau nebebus, niekas nebesužinos kad ir šio linksmo nuotykio: lietuvių mūšio pilvais su afrikiečiais. Taip ir apsisprendžiau parašyti šią knygą“, – pasakojo pašnekovas.

Nereikia laukti įkvėpimo

Ne vieną knygą parašęs autorius daugelį nustebino išleisdamas „Iš ko šaiposi pasaulis“ nepraėjus nė metams po paskutiniosios savo knygos „Generolo Sena Karvė istorija“. Kaip garbaus amžiaus autoriui pavyksta taip greitai suktis?

„Knygą parašyti nėra sunku, jeigu myli šį darbą ir gerai jį suplanuoji. Juk ar sudėtinga per dieną parašyti tris puslapius, ypač, jeigu turi ką pasakyti? Aš tikrai turiu ką papasakoti, juk pragyvenau net 83 audringus gyvenimo metus! O grįžtant prie puslapių – kitą dieną du iš tų trijų tenka išplėšti arba išbraukyti, todėl lieka tik vienas. Kitą dieną vėl rašai tris, dar kitą – vėl du išmeti... Taigi per dieną lieka vienas puslapis, per metus jau susidaro net 365 ir, ką jūs manote, jau per daug! Problema ne kaip parašyti, o kaip atrinkti tai, kas geriausia, kas būtinai turi likti“, – teigia A.Čekuolis.

Rašytojas įsitikinęs, kad jokio įkvėpimo laukti nereikia, nes tik darbas ir dar kartą darbas gali padėti pasiekti rezultatų. O dirbant, anot pašnekovo, įkvėpimas ateina savaime.

„Svarbu nelaukti įkvėpimo! Žurnalistai juk irgi tą žino – reikia rašyti ir rašo, nesvarbu, ar galvą skauda, ar mylimasis nusigręžė. Reikia ir rašote, nesukate galvos. Nereikia laukti, kada atlėks blondinė palaidais plaukais, žvilgančiais sparnais ir įpūs tau į ausį įkvėpimo – to gali tekti laukti ir visą gyvenimą. Įkvėpimas – tai kasdieninis darbas, o pradėjus dirbti, žiūrėk, ne viena įkvėpimo fėja atskrenda, net galva sukasi“, – juokėsi pašnekovas.

Kiek surimtėjęs jis priduria, kad rašyti knygas skuba ir todėl, kad nežinia, kiek dar laiko galės tuo užsiimti, o ką papasakoti turįs tiek daug, jog vargu ar bent pusė to suguls į knygas. „Nežinau, kiek man liko, užtat taip skubu. Na, kaip skubu – nerašau daugiau negu minėtų trijų puslapių, nes jeigu sugalvoji parašyti daugiau, tai prasideda grikių malimas, o ne kūryba“, – šypteli A.Čekuolis.