Naują parodą pristatantis tapytojas Mindaugas Jankauskas: „Lietuvoje pirmiausia kritikuoja, o paskui pagalvoja“
Su tapytoju Mindaugu Jankausku (24) susitikome jo Vilniaus Senamiestyje įkurtose dirbtuvėse. Nors patalpos iš pirmo žvilgsnio panėšėjo į skandinaviško minimalizmo pretenziją turintį butą, prie visų sienų, ir langų parimę keliolika tuzinų drobių išdavė kitokią tiesą – meniškas chaosas. Tiesa pasakius, ir pats kūrėjas buvo gyvas to pavyzdys, o jo propaguojama pasaulėžiūra tiesiog rėkė – avantiūristas. Tik šį kartą gerąja šio žodžio prasme.
Mindaugas šios vasaros viduryje grįžęs iš metus trukusios emigracijos į lietuvių pamėgtą Londoną netruko surengti savo tapybos parodą. Ir ne šiaip sau parodą, o poparto arba komiksų stiliumi nutapytų iki skausmo kiekvienam lietuviui žinomų pramogų pasaulio atstovų portretų. O štai antradienį jis ir vėl parodys savo naujausius darbus. Tiesa, šį kartą nepamatysite jokių įžymybių, o tik šešis, nuobodžius ir kartu žavingus Mindaugo tapytus rytus.
Gana vynioti žodžius į vatą... Mindaugas pats noriai pasakojo apie tapybą ir pašaukimą, lietuvišką mentalitetą ir avantiūras – viskas prieš jūsų akis.
Jurgis Mačiūnas arba Jonas Mekas man asocijuojasi su savotiška lengvumo revoliucija. Nors Lietuvoje dažnai, galbūt dėl Sovietų Sąjungos įtakos, pirmiausiai pakritikuoja, o paskui pagalvoja
Ko tik tu nemėginai: kostiumo dizainas, tapyba, žinau, kad net kirpėjų kažkada pasišovei būti. Kodėl tiek daug sričių bei ar visose jose dar vis kažką veiki?
Man atrodo, jei žmogus turi laiko ir galimybių kuo nors domėtis ir save ugdyti – puiku. Aš asmeniškai galvoju, kad nebūtina užsiangažuoti ir pasirinkti tik vieną specialybę. Man patinka mano kūryba tuo, kad aš tam turiu laiko ir man tai sekasi. O tai, kad ieškau dar ir kitokių veiklų, manau, šaunu. Aš tai darau ne dėl to, kad nerasčiau sau vietos, bet tai tarsi papildomas priedas prie mano gyvenimo.
Be to, aš visuomet piešiau ar lankiau piešimo paskaitas pas visokius dailininkus, tiek Kaune, tiek ir Vilniuje. Lankiau akademinį piešimą, vėliau fotografiją, dar vėliau lankiau porą kursų kostiumo dizaino ir vieną semestrą KDI (Kauno dailės institute – aut.past.) studijavau tapybą.... Tapau nesustodamas. Man visuomet labai patiko popartas, o ypač tapyti žmones ar autoportretus.
O kodėl būtent popartas? Kodėl jis tave taip žavi?
Popartą pradėjau tapyti nuo 2010-ųjų. Veik iš karto savo darbus ėmiau eksponuoti ir žmonėms patiko. Tai, matyt, ir yra poparto esmė – populiarus menas. Mano įkvėpimas ateina iš interneto ir iš žmonių vertinimo. Šiuo metu savo darbų fotografijas keliu į internetą, pavyzdžiui, Saatshionline.com. Juose atrandu panašiai kuriančių, darančių žmonių ir man tai be galo patinka. O ir mano drobės dauginasi baisiai sparčiai.
Nekuklus klausimas – ar tu gyveni iš to, ką gauni parduodamas savo paveikslus? O gal vis tik užsiimi kokia nors papildoma veikla?
Taip, aš juos pardavinėju ir iš to beveik išgyvenu. Aišku, man dažnai būna skaudu parduoti savo darbus (šypsosi). Mane net kartais stebina jų paklausa. Žmonės domisi. Galbūt tai dėl mano kaprizo nesiimti komercijos? Vienaip ar kitaip, man dabartinė situacija patinka.
Aš galiu tapyti ir kiek aš parduodu – tiek. Nenoriu savo darbų žmonėms kišti per prievartą. Tas man patinka. Aš turiu vis didėjančią darbų bazę ir jie visi yra aktualūs. O dabar mano pagrindinis interesas yra rengti jų ekspozicijas ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Štai ruošiu ekspoziciją Londone „Cave gallery“ galerijoje. Paveikslai ten kabės nuo gruodžio 20 dienos. Ten prieš metus aš jau eksponavau savo darbus. O dabar, manau, surinksiu geriausius šių metų darbus ir vėl juos pakabinsiu.
Šiandien atsidariusioje parodoje „Studio 9“ kabo ne tik komiksiniai, bet ir monochrominiai darbai... dar tokia serija darbų, kuriuos vadinu „being boring“ („Buvimas nuobodžiu“ – aut. past.). Kitą parodą ketinu kabinti ir bare „Soul box“. Ji bus daugiau erotinė, tokių „Victoria secret“ stiliaus apatinių tapybos darbai.
O ką tu veikei Londone arba kodėl tau prireikė išvažiuoti iš Lietuvos?
Na, taip, metus aš gyvenau Londone. Vien tik todėl, kad tai žadėjo kažkokią patirtį. Man buvo smalsu. Aš ten ir kirpau, ir kūriau, ir tapiau. Tiesiog tuo metu norėjau išnaudoti progą, o ir mano dirbtuvės čia buvo išnuomotos, tai nebuvo ko prarasti. Tai buvo avantiūra, o aš jas labai mėgstu.
Tai kokia gi tavo keisčiausia avantiūra?
(Juokiasi) Mano gyvenime vien avantiūros. Kažkodėl man taip lemta. O gal šeima tam turėjo įtakos? Aš tikrai esu gana daug matęs... Pavyzdžiui, kuomet menininkai labai užsigrūzina ir tarsi nugęsta. O štai tokie pavyzdžiai, kaip Egmontas Bžeskas ar Juozas Statkevičius yra unikumai. Taigi kalbant apie avantiūras ir mano kelionę į Londoną... ji, matyt, dėl to ir buvo, kad pamatyčiau, kaip yra kitur. Paprasta ir smagu (šypteli) daryti tai, kas tau sekasi.
Fotosesijos persirengęs moterimi nedariau sąmoningai, bet tais laikais buvo... tikrai nuobodoka
Dažnas menininkas skundžiasi, kad menas – nelabai pelningas verslas...
Aš ir esu tas nenaudėlis, kuris pragyvena iš meno. Dėl to ir nesistengiu kaprizingai prakalinėti savo darbų. Akivaizdu, kad daug žmonių gyvena iš kūrybos. Aš pats propaguoju lengvumą. Pati šalis yra labai netinkamai kritiška... žiūrint į visą meno istoriją, lengvumo ištakos yra būtent iš Lietuvos. Pavyzdžiui, Jurgis Mačiūnas arba Jonas Mekas. Man jie asocijuojasi su savotiška lengvumo revoliucija. Nors Lietuvoje, galbūt dėl Sovietų Sąjungos įtakos, dažnai pirmiausiai pakritikuoja, o paskui pagalvoja. O aš noriu, kad žmonės kuo daugiau kurtų ir nebijotų to, kad kas nors pasakys, jog tai yra blogai.
Esi pritapęs kelis tuzinus savo autoportretų. Ar tik nebūsi savimyla?
Ne, tai komiksiniai, gyvenimiškas situacijas atspindintys autoportretai... Žinai, pirmas mano piešinys buvo autoportretas. Man patinka pamąstymai apie lyrinį subjektą ar per darbus atskleisti socialines fantazijas. Gal tie komiksai ant drobių kada nors taps knyga? Aš tikrai labai norėčiau išleisti knygą.
Tau nėra svetima šokiruoti žmones. Kažkada, pamenu, mačiau tavo fotosesiją, kurioje buvai persirengęs Marilyn Monroe. Kam visa tai?
Tai čia ir yra visos tos avantiūros (juokiasi). Tos nuotraukos – seni laikai... tais laikais tai buvo kaip koks lūžis. Šioje šalyje, manau, tokio lūžio reikėjo. Tos fotosesijos nedariau kaip nors sąmoningai, bet tais laikais buvo... tikrai nuobodoka (juokiasi). Ši vieta, kurioje mes dabar kalbamės, ir buvo tos mano kitokios veiklos liudytoja, joje ir pradėjau piešti komiksus. Vėliau žmonių intrigavimo rinka pakito ir, pasirodo, nieko šokiruoti nebereikia.
Aš iš tokio kvartalo Kaune (Šančiai – aut. past.), kad šokiruoti net nesusimąsčius, nesąmoningai – įprasta (kvatoja). Kas mane pažįsta, žino, kad tai nėra specialiai daromas darbas, tai buvo nuobodūs laikai ir dabar to nereikia daryti, nes nebėra aktualu.
Visi, norintys išvysti Mindaugo darbus, antradienį 18 val. gali apsilankyti klube „Studio 9“ , kuriame įvyks jo tapybos darbų „Six mornings“ parodos atidarymas.