Naujas „LAIMA Velvet“ – žurnalas moteriai, kuri gali pasakyti: dabar mano geriausi metai!

Man retai pritrūksta draugijos

Televizijos žurnalistė ir LRT aktualijų laidos „Savaitė“ kūrėja; moteris, ne tik patyrusi, ką reiškia atsidurti kitoje barikadų pusėje ir tapti prieše buvusiems kolegoms, bet ir žinanti, koks jausmas apima vėl sugrįžus prie profesijos ištakų, – tokia yra Nemira Pumprickaitė. Nors ji beveik nepasakoja apie asmeninį gyvenimą, prisipažįsta likusi ištikima savo senoms nuostatoms – daugiau nebetekėti ir neturėti vaikų. Bet ji puikiai žino, ką reiškia puoselėti santykius.

Šio „LAIMA Velvet“ numerio viršelio veidas visada dirbo informacinių, aktualijų laidų vedėja, vadinamieji gyvenimo būdo žurnalai, regis, visiškai netiktų jos natūrai. Tad kokia ta Nemiros natūra? „Šiaip esu bjauraus charakterio žmogus, nors stengiuosi save tobulinti. Jaunystėje man, kaip kokiai karštakošei pietietei, nieko nereikšdavo mojuojant rankomis apsižodžiuoti su žmogumi, išsikeikti, bet dabar labai stengiuosi valdytis. Tik ne visada pavyksta. Vis mėginu gražiai aiškintis, bet negaliu pakęsti kvailių. Ir kai matau, kad man sako nesąmonę, kad taip negali būti, tada pratrūkstu, – savo kategoriškų nuostatų neslepia mūsų pašnekovė. – Kaip tai atrodo? Labai nepatenkinta išraiška ir pakeltu tonu imu sakyti, kas man nepatinka. Dėl to pykstu ant savęs, nes manau, kad tą patį galima pasakyti solidžiau ir ne itin perkreipta mina.“

Rubrikoje „Velvet. Veidas“ – pašnekesys su mums puikiai pažįstama televizijos žurnaliste apie ištikimybę profesiniams įsitikinimams ir... labai moteriškus dalykus – santuoką, kurios jai nebereikia, jauninimosi procedūras, kurios atrodo neprasmingos, sportą, kuris jau tapo priklausomybe, ir mokėjimą džiaugtis gyvenimu nekeliant jam didelių tikslų, nes „viskas, kas atsitinka savaime, yra gerai, kas beatsitiktų“.

Žydėjimo teorija pagal dizainerę Agnę Biskytę

Pažinus savo prigimtį, individualumą ir suvokus kūno pokyčius, lengviau nepasiklysti spintoje ir parduotuvėje.

Moteriškumas yra duotybė, o sijonas – kol kas nenuginčijama jo išraiška. Tuo tvirtai įsitikinusi šio numerio mados konsultantė dizainerė Agnė Biskytė: „Istoriniame kontekste sijono pokyčiai nusako kultūros, laikmečio ir moters grožio idealus. Madoje moters kūno samprata kito ir dar keisis, tačiau kiekviena iš mūsų – unikali ir savitai graži. Pažinus savo prigimtį, individualumą ir suvokus kūno pokyčius, lengviau nepasiklysti spintoje ir parduotuvėje. Lieka tik vienas klausimas: ar akcentuoti, ar užmaskuoti?“

Vadovaudamasi dizaino kūrimo principais, proporcijų ir kontrasto žaismu, Agnė pateikia lentelę, kurioje rasite, koks moters figūros tipas kokį gėlės žiedą atkartoja ir kokie sijonai labiausiai tinka. O kad savąjį atrasti būtų lengviau ir prie jo tinkančių drabužių paieška nekeltų galvos skausmo, jums padės konkrečios dizainerės rekomendacijos 5 figūrų tipams ir stilistės Giedrės Anužytės siūlomi deriniai iš vasaros kolekcijų parduotuvėse.

Viskas įmanoma!

Kažkada ji sėkmingai siekė klasikos dainininkės karjeros, bet gyvenimas mėgsta pokštus: išgyvenusi po sunkios ligos, Rūta Žiliūtė ėmėsi verslo, išvyko į užsienį, mokėsi masažo paslapčių. Ji sukūrė savo unikalią metodiką, kuri padėjo ne vienam pasaulyje žinomam žmogui. Suprato, kad eina teisingu keliu, nes jau užsitarnavo pripažinimą.

O dabar Rūta turi ambicingą planą – pastatyti ant kojų Tomą Šerną: „Tomo atvejis – unikalus. Tikiu, kad netrukus jis tikrai įkvėps panašaus likimo žmones, kai žengs pirmuosius žingsnius. Žinau, kad tradicinės medicinos atstovai kartais niekina netradicinius gydymo metodus, bet ką jie pasakys, kai Tomas pradės vaikščioti? Norite pažiūrėti nuotraukų, kaip Tomas sportuoja? Sukonstravome jam specialų treniruoklį, pasiuvome kelnes, kurias galima prikabinti prie lyno, specialias apsaugas – kad mankštintis būtų saugu. Iš kur žinojau, kad būtent tokių reikia? Nežinojau. Čia mano kūryba: buvau menininkė – menininkė ir mirsiu. Dabar Tomas jau gali savarankiškai pasėdėti ant kamuolio, įrangos prilaikomas padaro po dvidešimt pritūpimų, atsigulęs išlaiko pakeltas ir sulenktas kojas – daugybę metų jam atrodė, kad tai neįmanoma. Kai prieš kelis mėnesius pasakiau, kad jis sėdės ant kamuolio, Tomas atrėžė: „Niekada!“ O vakar jis ant jo sėdėjo ištiesęs vieną koją ir ja nesiremdamas!“

Smagu kalbėtis su žmogumi, kurio įsitikinimas nepajudinamas kaip uola: „Aš tikiu! Viskas susitvarkys ir kada nors Tomas bus mūsų Vujičičius!“

Menopauzė. Ką jam pasakyti, o ką nutylėti?

Dabar į menopauzę žengia ta moterų karta, kuri su vyrais bendrauja visai kitaip nei jų mamos. Šeiminis gyvenimas labai dažnai jau nėra griežtai padalytas tik į „moteriškas“ ir „vyriškas“ sritis.

Ši karta ypatinga tuo, kad pirmoji pralaužė ledus ir vaiko gimdymas pasidarė jau ne vien moters reikalas ir paslaptis. Nemažai vyrų lankė būsimų tėvų kursus ir buvo su žmonomis, kai pasaulį išvydo jų atžalos. Tikėtina, kad jie matė, kaip krūtimi maitina ne tik jų gyvenimo moterys, bet ir šių seserys ar draugės, jie girdėjo ir gal net dalyvavo diskusijose apie natūralaus gimdymo ir cezario pjūvio privalumus ir iššūkius, klausėsi moterų pokalbių apie tinstančias kojas ir dar daug ką...

Gyvenančios šeimoje moters gyvenimo pokyčiai, panašiai kaip nėštumas ir gimdymas, paliečia ir jos gyvenimo vyrą.

Todėl ir menopauzė – dar vienas natūralus moters gyvenimo tarpsnis, apie kurį kalbantis su gyvenimo vyru lyg ir nereikia specialių žinių ar ypatingo delikatumo. Rodos, kur kas svarbiau įveikti nerimą, senatvės baimę ir fizinius šio etapo sunkumus, susikoncentruoti į besikeičiantį savo organizmą ir sėkmingai susidoroti su fiziologiniais ir psichologiniais iššūkiais.

Rūpintis savimi tikrai svarbu. Ir informacijos apie tai netrūksta. Tačiau gyvenančios šeimoje moters gyvenimo pokyčiai, panašiai kaip nėštumas ir gimdymas, paliečia ir jos gyvenimo vyrą. Jie užklumpa abu partnerius pirmą kartą – nė vienas nebūna pasirengęs.

Apie ką reikėtų jam išsipasakoti, nuo ko verčiau susilaikyti, kada verta paprašyti pagalbos – pataria psichologai. O kaip jaučiasi vyrai, kai jų moterys įžengia į permainų etapą, – pasiteiravome jų pačių.

Vieno kauliuko istorija

Kai „LAIMA Velvet“ žurnalistė Jurga Čekatauskaitė rašė šį tekstą, buvo praėję lygiai keturi mėnesiai po jos pėdos kauliuko operacijos – taip ją vadina dauguma žmonių. Oficialus tokios deformacijos pavadinimas – į pėdos išorę iškrypęs nykštys. Lotyniškai – Hallux valgus.

Su šia diagnoze Europoje vidutiniškai susiduria apie 30 proc. moterų, o Jurga savo kailiu patyrė, kokia tai daugeliui aktuali problema: „Po keturių mėnesių vaikštau beveik nešlubuodama, nebent tą dieną būčiau nuėjusi didesnį atstumą – tada vakare abi kojos prašyte prašosi poilsio. Antros pėdos operacija dar prieš akis. Tiesą pasakius, laukia ilga distancija iki finišo, kai galėsiu negalvodama apie kojas šokti rokenrolą. Ar ką nors panašaus (norėčiau išmėginti zumbą...). Prieš operaciją ilgai svarsčiau – apie ją buvau prisiklausiusi pačių įvairiausių nuomonių. Pradedant tokia, kad geriau tempti kuo ilgiau, kol dar gali vaikščioti nejausdama skausmo ir randi batus, į kuriuos įkiši koją, baigiant pasakojimais, kad skausmas po operacijos yra nepakeliamas. Iš karto galiu pasakyti, kad jis tikrai įveikiamas ir XXI amžiuje jo nereikia bijoti. Bent jau šiuo atveju.“

Apie pėdos kauliuko deformacijos priežastis, mitus, operaciją ir reabilitacijos laiką – pasakojimas iš pirmų lūpų ir ortopedo-traumatologo Juliaus Janavičiaus komentarai.