Naujas – ne tik Migloko įvaizdis, bet ir užmojai: atlikėja rado kuo pakeisti koncertus
Dainininkę Miglę Vilčiauskaitę-Migloko sunkiai išmuši iš vėžių. Net ir ektremaliausiomis situacijomis ji sugeba išlikti pozityvi, energinga bei kupina įvairiausių idėjų. Pasaulį krečiant pandemijai, be koncertų likusi Migloko kas rytą pasitinka savotišku ritualu – paskaito knygą, tada atlieka mankštą, pasilepina skaniais pusryčiais, nuveda sūnų Praną į darželį ir žvali sėda prie dienos darbų. Neseniai žinoma dainininkė ėmė vesti pamokas virtualiu būdu, kurias pati kūrybingai vadina „muzikos susitikimais su Migloko“.
Sustojęs pasaulis tau netrukdo tobulėti. Ėmeisi mokyti vokalo subtilybių internetu, kurti muziką filmams. Net ir išore pasikeitei – nusirėžei savo ilgus plaukus. Su kuo susiję visi šie pokyčiai?
Dėl išvaizdos pasikeitimo, tai labai juokinga, nes visi, atrodo, buvo prisirišę prie mano ilgaplaukės įvaizdžio, o aš manau, jog plaukai – tartum medžiai, jei jų laiku nenugeni, tiesiog ir pati nebegali augti ir stiebtis į dangų. Man visai gera kas penkerius metus atsinaujinti. Na, o idėja mokyti kitus dainavimo internetu kilo, kai buvo sustabdyta visų atlikėjų koncertinė veikla. Tai – neapsakomai didžiulis praradimas man ir kolegoms. Kultūra – tarsi oras, be kultūros visuomenė tėra džiūvanti gėlė. Aišku, taip nutikus, mes turime ieškoti išeičių, rengti virtualius koncertus, daryti kitokius muzikinius susitikimus,
išbandyti įvairiausias virtualias platformas ir ieškoti būdų, kaip perteikti tai, ką darome tiesiog video ir audio būdu. Taip pat pradėjau kurti muziką filmams, tai galiu daryti tiesiog būdama savo studijoje, neiškėlus kojos iš namų.
Jau išbandei savo kailiu naująjį gyvenimą? Teko koncertuoti tuščioje salėje prieš kamerą?
Neseniai turėjau nuostabų virtualų koncertą „Young Painter Prize“. Buvo labai gera ir tikrai jaučiau, kad tuo metu, stovint tuščioje salėje, mano muziką susiurbiančios kameros ją šiuo momentu transliuoja žiūrovams, esantiems kitapus ekranų. Koncertas, žinoma, buvo neįprastas, bet atidaviau visą širdį.
Dauguma tavo profesijos žmonių nesiliauja stebinti įvairiausiomis veiklomis. Be muzikos, ar teko ką naujo atrasti?
Taip, ir aš prisidėsiu prie kolegų būrelio. Dar pirmojo karantino metu pradėjau mokytis atlikti Wim Hof, ekstremaliojo atleto, dar vadinamo „ledo žmogumi“, kvėpavimo pratimus, šiuo metu daug vaikštau aplink Vilnių, skaitau knygas, grįžau užbaigti bakalaurą, daug mokausi ir siurbiu informacija į save – viskas atrodo be galo įdomu. Dainavimo, dainų kūrimo ir balso išlaisvinimo dirbtuves pradėjau organizuoti, kai pasaulis dar buvo senosiose vėžiose, kai niekas net neįtarė, jog už keleto mėnesių „užlies“ covid-19 viruso banga ir visi būsime užrakinti. Dėl to, prasidėjus karantinui, mano dirbtuvės tiesiog sustojo. Tiesa, buvo likę žmonių, kurie norėjo susitikti toliau, jie pasiūlė tą daryti virtualiai. Taip gimė muzikinių susitikimų idėja.
Kokia esi mokytoja?
Kiekvienas norintis išmokti dainuoti žmogus man yra lyg galvosūkis. Klausinėdama jo įvairiausių dalykų, bandau išsiaiškinti, koks jis ar ji yra ir kaip su tuo, ką moku, galiu padėti. Dažniausiai viskas puikiai pavyksta. Esu empatiška asmenybė, dėl to apsiauti kito batus man yra paprasta ir tai net padeda atrasti, suprasti bei sukurti santykį su kiekvienu atėjusiu. Perduoti savo žinias tai – labai nauja veikla mano gyvenime. Gera dalintis, o kalbėdamasi, dainuodama ir gilindamasi į muziką su žmonėmis, kurie ateina pas mane, jaučiuosi, lyg pati kiekvieną kartą mokyčiausi. Žmonių klausimai skatina mano pačios dar gilesnį pasinėrimą į tai, kas yra muzika ir dėl to tai taip veža. Man labai gera matyti tuos, kurie ateina pas mane dainuoti, dažnai būna susivaržę, nežino, ko tikėtis, kartais mane suidealizuoja, atrodau jiem žvaigždė, bet po kelių minučių supranta, kad aš esu absoliučiai tokia pati, kaip jie. Tada mokiniai atsipalaiduoja, pradeda mėgautis, prasideda darbas ir atsiranda ryšys. Būtent tai – dovana ir džiaugsmas. Suprantu, kad tai, ką perduodu, veikia ne vien mano kūrybiniame kelyje, bet ir su kitais žmonėms, kurie nori išreišti save per muziką.
Esu įsitikinusi – kokybiškai pamokai reikia susipažinimo. Kadangi kieviename žmoguje matau unikalią ir nepakartojamą asmenybę, man svarbu žinoti, dėl ko jis ar ji atėjo pas mane, kokią turi muzikinę istoriją, kokios muzikos klausosi, ko nori išmokti, kuria dainas ar nori dainuoti jau sukurtas.
Žmonių, kurie pas mane ateina dainuoti, į amžiaus grupes neskirstau, šiaip su visais paprasta atrasti kalbą.
Kokia tvarka vyksta pamokos?
Šiuo metu dėl covid-19 dalykėlių galiu mokyti tik po vieną žmogų virtualiu būdu, bet kai karantinas baigsis, tikrai noriu pradėti planuoti naujas bent kelių dienų muzikines dirbtuves. Per savaitę skiriu tiek laiko, kiek žmonių nori ateiti dainuoti. Kartais būna per dieną į virtualius susitikimus atkeliauja net po du žmones. Būna visaip.
+2