Šių metų LKL finalo serija priminė gerą veiksmo trilerį – įvairūs konfliktai, ketvirtųjų serijos rungtynių likimas buvo sprendžiamas paskutinėmis sekundėmis, o lemiamoje dvikovoje rezultatą išlyginti galėjęs Gedimino Oreliko tritaškis skriejo pro šalį...
Buvau įsitikinęs, kad šis metimas bus taiklus, ir jau ruošiausi pratęsimui. Varžovas žaidė aukščiausiu lygiu, buvo labai sunku ir reikėjo atsilaikyti – tokios paskutinėmis sekundėmis išplėštos pergalės parodo čempionišką mūsų charakterį. Buvome kaip vienas kumštis ir pasiekėme tikslą.
Itin džiugu dėl žaidėjų, nes jie nusipelnė pergalės – juk įdėjome tiek daug darbo, visi žinojome savo užduotis ir vaidmenį aikštelėje, juos sėkmingai įvykdėme. Toks tvirtumas ir tikėjimas vienas kitu užgrūdino. Galima sakyti, per sezoną tapome viena didele šeima – tam įtakos turėjo ir tai, kad formuodami komandą didžiausią dėmesį skyrėme žaidėjo asmenybei, klausėme savęs, ar jis gali įsilieti į šią šeimą.