Naujausio „Laimės“ numerio herojė Paulina Taujanskaitė: „Kitų didžiausias tikslas šeima, mano – globos namai“
Žurnalo „Laimė“ pavasario numerio herojė – praėjusių metų pabaigoje Auksiniu scenos kryžiumi apdovanota aktorė Paulina Taujanskaitė. „Nesu religinga, bet labiausiai aš noriu rojaus. Man atrodo, kiekviena šeima namuose kuria tokį rojų, kokį suvokia“, – įsitikinusi kino ir teatro aktorė, kovo mėnesio „Laimės“ viršelio veidas.
Ir ji kuria savo rojų: užstoja nuskriaustą, nelieka abejinga šaltyje gulinčiam benamiui, surenka šiukšles miške... „Išeinu su šunimis pasivaikščioti ir, jeigu aplinkui nėra žmonių, juos paleidžiu lakstyti, o pati renku šiukšles ir nešu į konteinerį. Šiandien du maišus iš Pavilnių regioninio parko parnešiau.“
Ji stengiasi neignoruoti aplinkos. „Dabar eisiu namo ir ieškosiu vienos bobulytės: ji gyvena maišų krūvoje prie konteinerių. Labai šviesaus proto, buvusi pianistė – „Dainų dainelėje“ vaikams akompanavo. Anksčiau gyveno socialiniame būste, bet ją iškraustė. Bandau surasti jai kokius nors nakvynės namus. Neįsivaizduoji, kaip sunku tai padaryti, jaučiuosi lyg knygos „Procesas“ veikėja. Skambini vieniems, skambini kitiems – ir vis nukreipia kitur. O dar ir ją pačią reikia įkalbėti važiuoti. Tuo ir užsiimu per šį karantiną“, – pasakoja P.Taujanskaitė.
Kartais 28-erių aktorė susimąsto: „Kodėl nedirbu tokio darbo, kur galėčiau padėti kitiems? Net mano šunys yra vienas iš griovio, antras – iš kapinių. Katinas atsirado, kai laukinė katė atnešė kačiuką užpūliavusiomis akimis prie laiptinės durų. Mano ilgalaikis tikslas – gyvūnų globos namai.“
Paulina įsivaizduoja ir kitą schemą, užsienyje jau išbandytą: sujungti senelių ir vaikų globos namus. „Juk seneliams dažniausiai yra nuobodu, o vaikams reikia artumo. Kitų didžiausias tikslas būna šeima, o mano – globos namai.“
Visą interviu su Paulina Taujanskaite skaitykite naujausiame „Laimės“ numeryje – jau prekyboje.
Kovo mėnuo – puiki proga ne tik apsitvarkyti aplinką, bet ir padaryti reviziją spintoje (numeryje – naujausios šiltojo sezono tendencijos ir mados prognozės) ir... sieloje. Po užsitęsusio žiemos karantino daugelis jaučiame stresą ir nepaaiškinamą nerimą. Nebeturime jėgų net sportuoti (jei ir jūs priklausote šiai grupei žmonių, verta perskaityti straipsnį „(Ne)tingiu mankštintis“).
Mokslininkai nustatė, kad nerimas juntamas net ir tomis aplinkybėmis, kai kiti jo nemato. Jis trunka ilgiau. Veikia stipriau. Kartais būna visai neracionalus ir nepaaiškinamas. Žmonių, kurių smegenyse nuolat vyksta „impulsų vakarėlis“, yra net apie 20 procentų.
Apie savo „smegenų chemijos išdaigą“ – patirtį sergant bipoliniu sutrikimu, kuris beveik dešimt metų blaškė ją lyg banglentininkę vėjyje, – atvirai pasakoja dainininkė Miglė Vilčiauskaitė-Migloko.
„Žinoma, anksčiau neatrodė, kad tie mano nuotaikos svyravimai gali būti bipolinis sutrikimas, nebuvau girdėjusi apie tai. Tiesiog jutau, kad mano emocijos tokios stiprios ir tokios kraštutinės, kad netgi šiek tiek vargina“, – atvirai kalba muzikantė.
„Mes gyjame, kai prašome pagalbos, kai nebesigėdijame ir esame atviri. Visuomenė serga, kalbėti apie psichinę higieną yra būtina – viešai ir garsiai, kad sveiktume visi kartu“, – įsitikinusi Miglė.
Kaip susidoroti su nerimu ir kitais karantino liekamaisiais reiškiniais, atsakymų ieškosime naujausiame „Laimės“ numeryje.
Arba galite pasinaudoti žurnalo vyr. redaktorės patarimais: „Didelius dalykus pataria dideli mokslo žmonės: laikykitės dienotvarkės, nepiktnaudžiaukite laiku prie kompiuterio, medituokite, praktikuokite jogą, deginkite aromatines žvakes, padėkite tiems, kam blogiau už jus, ir nešykštėkite sau mažų malonumų.
Riboju laiką socialiniuose tinkluose, geriau skaitau knygas
O dar aš žinau, kas padeda man: be judesio tęžta ne tik kūnas, bet ir smegenys, tad sporto inventoriaus dabar mano namuose užtektų nedideliam sporto klubui. Riboju laiką socialiniuose tinkluose, geriau skaitau knygas. Šio meto atradimai – prisiminimai ar biografijos. Šiandien mums taip trūksta įvykių, o skaitydama kokios nors imperatorės ar likimo išskirtų brolių gyvenimo aprašymą staiga susivoki, kad klampi ramybė po jaukiu namų stogu – dar ne blogiausia, kas gali ištikti.
Neklausau informacinio triukšmo, klausau žiemiško miško tylos, kad ir kaip patetiškai tai skambėtų. Ryte gerdama kavą vartau meno albumus ir fotografijos knygas, buriu ateitį iš eilėraščių knygos ir beveik suprantu vieną jaunystėje pažinotą ponią, kuri išėjusi į pensiją ėmėsi skaityti visuotinę enciklopediją. Ačiū Dievui, mes šiandien turime didesnį pasirinkimą, ką skaityti, žiūrėti ir klausyti. Ir vis dar turime vilties.“
Naujausias numeris – prekyboje nuo rytojaus. „Laimės“ anonsą galite pavartyti ČIA.