Naujoje „Vyrų juodais drabužiais“ dalyje sužibusi Aistė Diržiūtė žengė į Holivudą: „Visiškai ištirpau iš laimės“
Kai įvyko juostos „Vyrai juodais drabužiais“ premjera, aktorė Aistė Diržiūtė (27) tebuvo ikimokyklinukė. Per tuos du dešimtmečius filmas išaugo į sėkmingą franšizę, vienijančią milijonus gerbėjų visame pasaulyje ir vis dar neprarandančią aktualumo. Greičiausiai todėl Aistė nė svajoti nesvajojo, kad vieną rytą sulauks skambučio: „Sveiki, čia režisieriaus asistentas iš filmo „Vyrai juodais drabužiais“...“
Instruktažas buvo trumpas ir aiškus – po poros valandų atvažiuos vairuotojas, nuvešiantis į „Warner Bros.“ studiją, ten Aistei bus parinkta apranga, o rytdieną jau prasidės filmavimo darbai. „Padėjusi ragelį, nubėgau pas kambariokę klykdama: „O Dieve!“ Fernanda pusryčiauja, nieko nesupranta, o aš toliau lakstau po namus su pižama ir kartoju: „O Dieve!“ Galiausiai pasakiau, kad gavau vaidmenį filme „Vyrai juodais drabužiais“, – tuomet kartu gal dešimt minučių šokinėjome ir klykėme, – prisimindama kvatojasi Aistė. – Netrukus pasirodė vairuotojas, vežiojęs Danielį Radcliffe’ą, daugybę metų dirbęs Samueliui L. Jacksonui. Įsėdau į mašiną tokia išsišiepusi, kad jis paklausė: „Pirmas vaidmuo tokiame filme?“ O aš tik sucypiau: „Yes!“ Jis man patarė: „Pasidaryk selfį – gyvenime dar norėsi prisiminti šitą šypseną. Nebūna didesnės šypsenos!“
Kai atvažiavome į studiją dėl primatavimų, atėjo kostiumų dailininkė Penny Rose – visiška diva. Jai vis netiko, kaip mane rengė, todėl merginos tik šokinėjo aplinkui, o aš sėdėjau ir nesupratau, kas vyksta, nes dar ryte, prieš kelias valandas, buvo visai kitas gyvenimas, visai kitaip sukosi planetos.“
Ką jai teko suvaidinti kultiniame filme, Aistė neišduoda – teks palaukti premjeros birželį. Užtat mergina pasakoja jau pirmą filmavimų dieną susipažinusi su pagrindinėmis juostos žvaigždėmis Chrisu Hemsworthu ir Liamu Neesonu. Lietuvę maloniai nustebino garsenybių paprastumas, draugiškumas ir rūpestingumas. Kitaip ir neapibūdinsi akimirkų, kai „Oskaro“ nominantas Neesonas kiekvienos pertraukėlės metu suskubdavo pasirūpinti, kad jo jaunoji kolegė jaustųsi užtikrintai.
„Liamas buvo mano globėjas. Jis pamatė, kad man tai yra neįprasta vaidyba, kad aš iš kitokių filmų atėjau. Tad atsargiai pradėjo per pertraukėles klausinėti, iš kur esu, koks mano kelias. Kai pasakiau, kad viską palikau ir išvažiavau ieškoti laimės, pasveikino: „Sveika atvykusi į klubą, mes visi esame tokie ieškotojai.“ Tai buvo nuostabi patirtis – Liamas beprotiškai palaiko. Po kiekvieno dublio jis prieidavo pasakyti, kad gerai suvaidinau. Jei filmuodavome sceną, kurioje matydavausi tik aš su partneriu, nugara į kamerą nusisukęs Liamas iškeldavo nykštį arba pamirksėdavo, nusišypsodavo ir taip parodydavo, jog viskas sekasi puikiai, – šiltų žodžių negaili aktorė. – Chrisas taip pat labai įkvepia – visus pavojingus triukus pirmuosiuose dubliuose atlikdavo pats, o per pertraukas vis juokaudavo su komanda. Paskutinėje pamainoje kartu valgėme ir dalijomės muzika per „Spotify“ – jis rekomendavo australų muzikos, tokios kaip „The Teskey Brothers“.“
Aistė pabrėžia su niekuo, net pačiomis didžiausiomis žvaigždėmis, nesielgianti ypatingai, negarbinanti jų. Tačiau tai, kad visa komanda iškart įsidėmėjo jos, epizodinio vaidmens atlikėjos, lietuvišką vardą visgi padarė įspūdį. Apskritai aukšta kultūra, empatija ir atvirumas kūrė bene magišką atmosferą.
„Pirmą dieną buvo atvejis, kai po kelių nufilmuotų scenų garso režisierius priėjo prie manęs atsiprašyti, kad sveikindamasis padavė ranką tik mano partneriui vaikinui. Pasakiau, kad net nepastebėjau, o jis pabrėžė pats pastebėjęs ir kad tai nėra gerai. Jis nenorėjo, kad toks gestas būtų suprastas netinkamai, juk tai nutiko tik dėl skubėjimo, – pasakoja Aistė. Tokios menkos, tačiau svarbios smulkmenos ją įtikino – į populiariausius filmus Holivudas įtraukia moteris ir juodaodžius („Men in Black: International“ taip pat atsiranda juodaodė agentė – red. past.) ne dėl to, kad pataikautų socialiai jautriai visuomenei. – Man atrodo, ateina natūralus susivokimas, kad tai, kaip anksčiau buvo kuriami filmai, nebuvo gerai. Anksčiau apie lygybę tiesiog nebūdavo pagalvojama.“
Nauja patirtis, naujos pažintys įkvėpė Aistę toliau siekti savo svajonės. O jau buvo pasiekusi ribą, kai ėmė abejoti dėl pasirinkimo. Šimtai atrankų ir tiek pat neigiamų atsakymų galėtų bet ką nuvaryti į neviltį. „Aišku, tokie dalykai neturėtų lemti savęs vertinimo, bet jie padeda iš naujo pajusti įkvėpimą, tarsi patvirtina tavo pasirinkimą, – kalba Aistė ir skuba pridurti: – Vis dėlto filmuojantis mano nepasitikėjimas savimi taip sustiprėjo, kad kiekvieną vakarą panikuodavau, jog man nepaskambins dėl kitos pamainos. Pasiekdavau aukščiausią streso lygį – negalėdavau nieko daryti, kol negaudavau kitos dienos plano. Maniau, kad viską darau blogai.“
Aistė karčiai šypsosi – savo pasiekimais ji išties nemoka ilgai džiaugtis. Todėl net pasibaigus „Men in Black: International“ filmavimams niekam nesigyrė savo darbu – baiminosi, kad režisierius jos sceną gali tiesiog išmesti. Viešai pasidžiaugti vaikystės svajonių išsipildymu ji išdrįso tik tuomet, kai išvydo save oficialiame filmo anonse: „Tuomet visiškai ištirpau iš laimės.“