Naujoji „Onegino“ Tatjana – Svetlana Aksenova: karaokės nemėgstanti dainininkė
Vilnius City Operos „Onegino“ maratonas įsibėgėja ir jame sutinkame dar vieną naują veidą – Svetlaną Aksenovą, šiuo metu gyvenančią Šveicarijoje. Kaip sako pati solistė, jei būtų pasilikusi Rusijoje, Tatjanų savo gyvenime būtų sudainavusi dar daugiau, – ši partija tinka jos balsui ir, savaime suprantama, yra itin populiari Piotro Čaikovskio gimtinėje.
Visgi likimas Svetlaną dar studijų metais išlydėjo į Bazelį, kur 5 metus dirbusi etatine soliste teatre, dainininkė suprato turinti būti laisva, – ėmę plaukti pasiūlymai iš kitų teatrų ją viliojo ne tik finansine, bet dar labiau – menines saviraiškos laisve. Ar toks pat laisvas buvo ir jos kelias į operą, o gal reikėjo daug planuoti?
„Mano gyvenime atsitiktinumų nėra. Jis visas – lyg užkoduotas dėsningumas. Nuo vaikystės šokau, užsiėmiau muzika, dainavau cerkvės chore, kur mane vis tildydavo. Kartą prie manęs priėjo viena solistė ir pasakė: ko tu čia laiką gaišti – turi tikrą balsą, eik ir mokykis. Tada mečiau universitetą ir nuėjau mokytis dainavimo.“
O kaip atsidūrėte Bazelyje ir kodėl pasirinkote laisvai samdomo vokalisto kelią?
Dar studijuodama pakliuvau į Bazelio operos studiją, o vėliau ir likau dirbti. Praėjus penkeriems metams sudariau sąrašą teatrų, į kuriuos per tą laiką buvau pakviesta, peržvelgiau vaidmenis, pastatymus ir pasidarė labai aišku, kad turiu būti laisva. Nors Bazelio teatras yra itin aukštos meninės kokybės, net du kartus rinktas Europos metų teatru, ten dainuodavau pagrindines partijas, bet tai negalėjo susilyginti su tuo sąrašu mane kvietusių operų, įdomiausių režisierių...
Operoje yra taip, jog aukščiausia meninė kokybė ne visuomet sutampa su finansais, – gali dainuoti brangiai apmokamame teatre, bet kokybė bus vidutiniška. Na, o kad ir jūsų pavyzdys, juk čia net nėra tikros scenos, bet meninis lygis yra nepaprastai aukštas. Kuo daugiau keliauji, tuo aiškiau supranti, kad tokie dalykai slypi ne žymiuose varduose. Tai atsiranda ten, kur yra tikra, – kur žmonės atiduoda visą savo sielą, tuomet ir žiūrovas auga. Skirtingai nuo teatrų, į kuriuos publika renkasi „užsidėti varnelės“, atrodyti gerai prieš kitus.
Sakote, jog Tatjanų dainavote ne tiek ir daug, bet visgi turite su šia role savo santykį?
Na, pagal temperamentą ji man nėra labai artima, ją kurti įdomu kaip priešingybę, visuomet turiu apsigyventi jos pasaulyje ir ja tapti. Tam reikia daug pastangų... P. Čaikovskį labai myliu, ir artimesnė man yra Liza iš „Pikų damos“, ji yra mano Nr. 1.
Tatjana turi didžiulę spalvų gamą, bet jei jos istoriją traktuosime tradiciškai ji nėra labai aktuali šiandienai. Pirmąjį „Eugenijaus Onegino“ pastatymą mačiau kai man buvo 13 metų, ir jau tada labai pasipiktinau, kaip ji taip elgiasi su vyrais. Jau tada supratau, kad jų negalima taip gąsdinti, – juk jis neturėjo pasirinkimo, kai jį taip užsipuolė savo jausmais, – man visada gaila Onegino. Tatjana jį taip išgąsdino, nes jos siela yra beribė, gili ir, aišku, pamilo... O renkamės meilę juk pagal save, – vadinasi arba ir jo siela yra gili, arba ne tokia paprasta, kaip gali atrodyti. Dažnai statant operą, trečiajame jos veiksme traktuojama, kad Oneginas jos nemyli, tik nori ją užkariauti dėl „varnelės uždėjimo“, bet aš noriu tikėti, kad jis ją iš tiesų mylėjo.
Visas savo Tatjanas kūriau užsienyje su užsienio režisieriais, tad kartais tekdavo jiems net papasakoti „kas“ ir „apie ką“. Nors ir puikiai žinodami kūrinį, visgi kai kurias detales jie praleisdavo. Man operoje didelės reikšmės neturi kostiumai, dizainas, – man svarbiausi santykiai tarp personažų. Vieno pastatymo net esu atsisakiusi, nes visiškai negalėjau pateisinti režisieriaus koncepcijos, jei tai būtų buvusi ne rusiška opera, būčiau kentėjus, bet šiuo atveju negalėjau.
Nuolat dirbant užsienyje, kur dainuodama jaučiatės geriausiai?
Ten, kur yra gera, šilta atmosfera ir žmonės. Ten, kur man pačiai įdomu būti, kurti. Kartais būni žymiausiame teatre ir negali sulaukti, kada iš jo pabėgsi... Nuo pastato ir scenos niekas nepriklauso, – svarbiausia yra darni solistų komanda, žmogiškoji šiluma iš kolegų ir žiūrovų, išliekantys įspūdžiai.
Ar turite savo idealų?
Ne. Yra solistai, kurie man patinka, jų klausantis galima skraidyti, bet aš jau suaugau ir suprantu, kas yra įrašas, – jame gali būti daug dublių, daug kas būna išvalyta, pataisyta. Koks solistas yra iš tiesų gali suprasti tik klausydamas gyvai. Ir tai – jei girdi tik vieną pasirodymą tai nieko nereiškia, – vieną dieną gali sektis, o kitą – ne. Jaunesnė buvau labiau kategoriška, bet dabar suprantu, jog visi turim sunkų kelią, skirtingas aplinkybes ir tik savo balsu galime įrodyti, ko esame verti. Myliu žmones, solistus, visiems linkiu laimės, palaikau, juk kiekvienas einame į sceną tam, kad parodytume maksimumą, kitaip ir būti negali.
Žinoma, yra superžvaigždės, kaip mano mokytoja Renata Scotto. Kasdien jos klausant man kaupdavosi ašaros, o kartą buvome kartu, kai ji savo dukrai pirko apatines kelnaitės ir man tai buvo nesuvokiama: ji negali užsiimti buitimi, juk tai – toks talentas, genijus, kuri turi tik padangėse skraidyti ir dainuoti.. Taip man atrodė jaunystėje. Dabar žinau, visi mes – žmonės.
O jei kažkam gera nuo bent vienos mano sudainuotos natos – tai puiku! Kiekvienas turime savo uždavinį gyvenime, kuriame svarbiausi yra meilė, gailestingumas ir šiluma, – juk kam mes gyvename?
Kokios dienos niekada neužmiršite?
Daug jų... Bet kas susiję su darbu, tai, aišku, tada kai pirmą kartą sudainavau pagrindinį vaidmenį – „Fausto“ Margaritą – tai buvo nuostabu!!! Dar nuo konservatorijos mane persekiojo lyg prakeikimas, – vis būdavo atšaukiami mano pasirodymai pagrindinėse partijose, net ne dėl mano kaltės. Vėliau gyvenime irgi yra buvę, kai ruoši, ruoši partiją ir ją nuima dėl agentūrų konflikto. O tau taip negera, lyg būtum buvęs „nėščias“ tuo vaidmeniu ir staiga jo nebeliko. Kiekviename sudėtingame vaidmenyje randu dalelę savęs, visi jie – lyg mano vaikai...
O tuomet, kai maniau, kad tai niekada nesibaigs... Bazelyje buvo grimerė, teatre dirbusi 40 metų, išeidama į pensiją ji man pasakė, kad visą gyvenimą prisimins dieną, kai aš sudainavau Margaritą, nes ji niekada iki ar po to nebuvo mačiusi tokio laimingo žmogaus, – aš tiesiog skraidžiau.
Ar šiandien turite kokių ritualų prieš žengiant į sceną?
Galbūt ne visai normalu, kad aš šoku prieš spektaklį. Taip nusikratau energijos, įtampos. Mėgstu tiesiog vaikščioti po sceną, jausti ją, jei čia sutinku žmones – apsikabinu.... Ir dar, kaip Pavarotis, scenoje ieškau vinies ar sąvaržėlės, jei randu, reiškia, jog pasiseks. Vakar jų čia radau daug! Beje, žinau, kad kai kur teatruose žinodami, kad ieškau vinių, man „padėdavo“, ir žinodavau, jog juos ten palikdavo specialiai, bet vis tiek būdavau labai laiminga.
Kokios muzikos klausotės laisvalaikiu?
Namuose labai mėgstu šokti – pasileidžiu salsą, sambą, kartais net ir grimerinėje. Mėgstu ir regį, bliuzą, jei sėdžiu ir kalbu su kuom nors kavinėje – džiazą... O jei klausau klasikos, man reikia natų arba kad niekas netrukdytų. Negaliu klausytis klasikinės muzikos kaip fono, neįmanoma klausytis Bacho ir tuo metu plauti indų, arba valgant pusryčius – Mocarto. Man klasikinė muzika yra darbas. Nemėgstu karaoke, nors ilgai dainavau ir dar dabar galiu dainuoti estradines dainas, normaliu balsu, ką gali nedaugelis operos solisčių.