Naujojo Baltijos kino nominantė Dagnė Gumbrevičiūtė – artimųjų gyvybes pasiglemžęs vanduo įkvėpė sukurti filmą
Lapkričio 8-ąją prasidėsiančiame Europos šalių kino forume „Scanorama“ žiūrovų tradiciškai lauks ir konkursinė trumpametražių filmų programa „Naujasis Baltijos kinas“. Konkursinėje programoje bus paskelbti geriausi jaunieji režisieriai. Tokia tapti pretenduoja ir Dagnė Gumbrevičiūtė, sukūrusi debiutinį trumpametražį filmą „Stovintis vanduo“, padėjųsi paleisti asmenines nuoskaudas.
Filmo idėja gimė dėl sunkių išgyvenimų – bene pusė jūsų giminės skendo, tėčio gyvybę taip pat pasiglemžė vanduo. Dažnas norėtų tokią patirtį nukišti į tolimiausią kertelę. Kodėl jūs nusprendėte ją išnarstyti po kaulelį?
Ar buvo sunku pasirinkti pagrindinius aktorius? Kokiais kriterijais rėmėtės jų ieškodama?
Kartais galėdavau dar prieš susitikimą nujausti, kad tai būtent šis žmogus idealiai tiks vaidmeniui, o kitą kartą iki pat paskutinės akimirkos negalėdavau apsispręsti, kas turėtų įkūnyti kuriamą personažą. Renkantis susideda daug kriterijų, tačiau esminiai man yra ne tik fiziniai duomenys, o ir kontakto pajautimas. Jei jaučiu ryšį su žmogumi, vadinasi, galėsime dirbti kartu, suprasti, kur ir kokia kryptimi judame. Taip įvyko su Emilija Latėnaite-Beliauskiene ir Ainiu Storpirščiu, kurie atliko pagrindinius vaidmenis, esu jiems be galo dėkinga. Atrodo, jog suprasdavome vienas kitą iš pusės žodžio.
Ar tai pirmasis jūsų trumpametražis filmas?
Iki šiol esu režisavusi keletą trumpo metro filmų, tačiau juos laikau eksperimentais. Pretenduojant į profesionalią kategoriją, tai mano debiutas.
Kiek laiko užtruko filmavimo darbai? Ar juos apsunkino filmavimas po vandeniu?
Filmavimai truko kiek ilgiau nei savaitę. Kaip studentiškam biudžetui tai gan ilgas laikas, tačiau filmavimo aikšelėje galėjome jaustis laisvai, daryti pakeitimus, nejautėme spaudimo visko nufilmuoti per kelias dienas. Tiesa, filmavimas po vandeniu vyko daug vėliau, kadangi laukėme, kol vanduo ežere nusistovės ir taps skaidresnis. Mintis filmuoti viduržiemį 20 metrų gylyje tikrai nebūtų kilusi, jei operatorius Mindaugas Survila nebūtų pasisiūlęs to padėti įgyvendinti.
Užduotis atrodė gan sudėtinga dėl šalčio ir tamsos gilumoje, tačiau tik išlipęs iš vandens, po ten praleistų penkių valandų, Mindaugas tikino, jog jei nuspręsiu, kad nieko tinkamo neužfiksavome, būtinai pakartosime filmavimą. Visgi visi atsipūtėme, kai peržiūrėjus medžiagą paaiškėjo, jog filmuoti dar kartą nebuvo jokio reikalo.
Filme ilgomis scenomis duodate laiko interpretacijoms, mintims susidėlioti. Ar visi žiūrovai vienodai filmą interpretuoja?
Jūsų filmas atrinktas į NBK finalininkų sąrašą. Ar jums, kaip kūrėjai, svarbus įvertinimas, pripažinimas?
Ties kokiu filmu dirbate šiuo metu? Galbūt jis išlaikys tą pačią vandens liniją?
Šiuo metu dirbu dideliame tarptautiniame kino projekte, tačiau vandenų tema manęs dar nepaliko. Regis per pastaruosius metus vandenį ištyrinėjau visais mane dominusiais aspektais, bet imu suprasti, jog ši tema vis dėlto neišsemiama. Ilgai bijojusi vandens gylio visai neseniai praėjau nardymo kursą, kuris tapo dalimi pasiruošimo naujam projektui su choreografe Erika Vizbaraite ir operatoriumi Audrium Budriu.
Išmokusi nardyti į didelį gylį atradau, jog būnant ten, daug metrų atskirtai nuo sausumos paviršiaus, gali apimti giliausia ramybė. Vanduo nesiliauja stebinęs. Į ką išaugs naujas projektas „Transparent“ dar negaliu atsakyti, tačiau apie jį bus galima išgirsti netrukus.