Naujojo Vilniaus mero žmona dr. Agnė Matulaitė – Kembridže dėsčiusi psichologė-psichoterapeutė

Kaip ir R.Šimašių, taip ir A.Matulaitę, matyt, būtų galima vadinti žmogumi, kuriam sekasi. Vilniaus merienė – daug akademinėje srityje pasiekusi psichologė ir psichoterapeutė, kurios gyvenimo aprašyme – įrašai apie darbą Oksforde ir Kembridže, o Londono Birkbecko universiteto suteiktas Garbės tyrėjos vardas – it vyšnaitė ant saldaus ir kaloringo tortuko.

Pastarųjų dienų viešumas yra kitoks, tad tik rimtai apsvarsčiusi dr. A.Matulaitė sutiko duoti interviu Žmonės.lt. Atsakydama į mūsų klausimus, papasakojo apie savo darbą, pomėgius ir pasiekimus. 

Kaip atšventėte vyro pergalę rinkimuose? 

Tiesą sakant, prisipažinsiu, kad... niekaip ypatingai. Šeštadienį prieš galutinį, antrojo turo, balsavimą išvažiavome su šeima, visais vaikais pasivaikščioti po Kernavę. Laipiojome po piliakalnius ir džiaugėmės artėjančiu pavasariu, saule ir gaiviu oru. O po sekmadienio jaučiamės paskendę mylimų žmonių sveikinimuose ir šiltose emocijose. Šiandien dar ir – balionuose, nes yra mūsų vidurinėlio devynerių metų gimtadienis. Be to, Remigijus nuo pat pirmadienio yra paskendęs darbuose.

Kas jums buvo sunkiausia rinkimų periode? 

Mums rinkimų periodas pasižymėjo dar didesniu susibūrimu, suartėjimu šeimoje. Pajutom ypatingą norą būti kuo daugiau drauge. Vaikai net pas savo senelius ne taip noriai važiuodavo. Pageidavo nakvoti tik namuose, su mumis. Matyt, stresas, išorės spaudimas mūsų šeimą skatina susitelkti.  

O kaip psichoterapeutai, esame labai gerai išmokyti išlaikyti profesines ir asmenines ribas. Tad savo tikslines profesines žinias palikdavau savo darbui.

Pati esate psichologė. Kaip profesiniai įgūdžiai pasitarnavo rinkimų laikotarpio metu? 

Esu ne tik psichologė, bet ir psichoterapeutė. O kaip psichoterapeutai, esame labai gerai išmokyti išlaikyti profesines ir asmenines ribas. Tad savo tikslines profesines žinias palikdavau savo darbui. Žinoma, gal profesinis išsilavinimas man padeda lengviau suprasti kitą žmogų, jo ketinimus, motyvaciją. Kalbėdavomės su Remigijumi, su jo komanda. Tačiau kai stresas paliečia mane pačią, esu tiesiog žmogus. Mylinti mama, žmona, dukra.  

Iki šiol jus menkai žinojome, retai matėme – papasakokite apie save. Ką ir kur dirbate? 

Apsigyniau daktaro disertaciją psichologijos srityje, tad esu socialinių mokslų daktarė. O psichoterapijos mokiausi Didžiojoje Britanijoje. Anksčiau teko dėstyti Londono universitete – University College of London (UCL). Dabar dėstau Vilniaus universitete, Filosofijos fakultete, vadovauju studentų moksliniams darbams. Taip pat dalyvauju tarptautiniuose tyrimuose, skaitau pranešimus konferencijose. Trumpai dėsčiau ir Paryžiaus universitete, Oksfordo bei Kembridžo universitetuose. Beje, šiais metais į pastaruosius dėstyti važiuosiu vėl. Dar vedu privačius seminarus doktorantams, dėstytojams, psichologams, psichoterapeutams tiek lietuvių, tiek anglų kalba. Turiu privačią psichologinę-psichoterapinę praktiką. Praeitų metų gale Birkbeck University of London už mano mokslinę veiklą man suteikė Garbės tyrėjos vardą (Honorary Research Fellow). 

Kokis jūsų hobis? Kaip mėgstate leisti laisvalaikį? 

Su šeima mėgstam vaikščioti po mišką, laukus, žaisti stalo žaidimus, važinėtis dviračiais, stebėti jūrą. Sėdėti prie laužo. Labai mielai tiesiog leidžiame laiką kartu. Noriai čiuožinėju pačiūžomis, ypač ant natūraliai Lietuvoje užšalusių vandens šaltinių. Nuo mažumės groju pianinu, šoku. Turiu tam aistrą. Ir, žinoma, knygos knygos. Ko gero, negaliu išbūti dienos nieko neskaičiusi...

Galų gale, o kaip padariusi tokią karjerą suspėjate dar ir būti mama? 

Visada nerimauju, kad galėčiau geriau. Tačiau kai yra milžiniškas noras – apsikabinimui, pasakai, žaidimui ar torto gaminimui – tam daug laiko nereikia. O ir atsipūsti nuo kitų veiklų tuo metu galima.

Su šeima mėgstam vaikščioti po mišką, laukus, žaisti stalo žaidimus, važinėtis dviračiais, stebėti jūrą. Sėdėti prie laužo. Labai mielai tiesiog leidžiame laiką kartu. 

Dabar jus galima vadinti pirmąja miesto ponia. Kaip manote, kaip tai pakeis jūsų gyvenimą? 

Visų pirma, pats vardas „pirmoji miesto ponia“ skamba labai keistai. Neįsivaizduoju, ką buvimas mero žmona man pakeis. Ar pakeis. Galėčiau tik spėlioti. Gal daugiau žmonių sužinos, kas mano vyras. Tačiau, manau, ateities negali nuspėti niekas. Matysim. Šiandien tiesiog mėginu grįžti prie savo darbų, kurie per paskutinį rinkimų periodą kiek atsitraukė į antrą planą.

Dėstote studentams. Ar pasikeitė jų žvilgsniai į jus po pono Remigijaus pergalės? 

Na, kad lyg ne. Su studentais visada išlaikau bendradarbiavimo santykį – jie mokosi iš manęs, o aš mokausi iš jų. Turiu nuostabų būrį smalsių, gyvenimu ir kitais žmonėmis besidominčių jaunų žmonių, kurie man atrodo nelinkę mąstyti štampais. Man nereikia būti kieno nors ypatingo žmona, kad būčiau ypatinga. Mes tiesiog visi esam savaip ypatingi, svarbūs, unikalūs. Džiaugčiausi jei Kembridžo universiteto šūkį ilgainiui pavyktų atnešti į Lietuvos švietimo sistemą: „Didžiuojamės, kad kiekvieną žinantį paverčiame ieškančiu“. Gal mano studentų požiūrį į mane mano vyro merystė ir gali kiek paspalvinti, tačiau žinau, kad tai išliks tik vienas mūsų daugiabriaunio santykio su jais kampas. 

Pirmosios ponios dažnai susigalvoja sau papildomos visuomeninės veiklos. Galbūt ir jūs išsikėlėte tikslų, kuriuos naujas statusas padėtų įgyvendinti? 

Kelias idėjas turiu – seniai rūpi sveikatos sistemos humanizavimas. Apie tai rašiau straipsnį, kalbėjau tiek Lietuvos, tiek tarptautiniame kontekste – kongrese Kembridžo universitete. Taip pat noriu prisidėti prie to, kad Lietuvoje savo šeimos netekusiems vaikams nebereikėtų gyventi šaltuose, visus sveiko prieraišumo principus griaunančiuose vaikų ar kūdikių namuose. Nors su tokiu savo užimtumu, trimis mažais vaikais ir kelerius metus į priekį jau suplanuotomis tarptautinėmis mokslinėmis kelionėmis, tai gali ir nebūti taip baisiai lengva, bet tikiuosi tam laiko irgi atrasti.

Būdama psichologė, nuolat žongliruoju tarp savęs atskleidimo ir kito žmogaus išklausymo. Tad tai nėra nauja. Tačiau kaip žmogus, manau, turėsiu nusibrėžti ribą, kiek arti norėsiu prisileisti svetimą dėmesį. 

Tikrai sulauksite daug dėmesio. Ar jaučiatės jam pasiruošusi? 

Dėmesio ir šiaip sulaukdavau. Esu įpratusi kalbėti didelėms auditorijoms, tarptautinėms organizacijoms. Tik šiuo atveju keista, kad tas dėmesys kiek labiau nukreiptas į mano asmeninius dalykus. Būdama psichologė, nuolat žongliruoju tarp savęs atskleidimo ir kito žmogaus išklausymo. Tad tai nėra nauja. Tačiau kaip žmogus, manau, turėsiu nusibrėžti ribą, kiek arti norėsiu prisileisti svetimą dėmesį. 

Dabar p. Remigijaus pečius užslėgs dar didesnė atsakomybė – juk nuo jo priklausys miesto gerovė. Nenuostabu būtų, jei šeima merą namuose matytų daug rečiau... Kaip manote, ar pasikeitus R. Šimašiaus pareigoms bendrame jūsų šeimos gyvenime laukia ir daugiau pokyčių, permainų? Kokiomis nuotaikomis tai pasitinkate? 

Remigijus visada buvo dirbantis žmogus, sugebantis labai efektyviai planuoti savo laiką. Esame sutarę, kad ir ką bedarytume savo profesiniame gyvenime, tai neturi mums trukdyti tame, kas yra svarbiausia – mūsų šeima ir mūsų ryšys. Kaip ir jis mane kartais išleidžia intensyviai pasinerti į darbus, pavyzdžiui, kai baiginėjau rašyti savo disertaciją, jis beveik du mėnesius nuolat vienas prižiūrėjo mūsų vaikus. Arba didžiąją dalį praeitų metų rugsėjo jam teko ne tik dalyvauti rinkimų kompanijoje, bet man dėstant užsieniuose, vienam rūpintis trimis vaikais ir namais. Tad neatmetu galimybės, kad dabar kartais man teks vienai perimti šį rūpestį. Tačiau kadangi mums buvimas kartu ir su vaikais yra toks milžiniškas kūrybinės energijos, paramos ir šilumos šaltinis, net nesvarstau varianto, kad Remigijus to galėtų ilgesniam laikui atsisakyti. Be to, tai labai svarbu, nes esu įsitikinusi ir ne kartą mačiusi, kad be geros pusiausvyros tarp asmeninio ir profesinio gyvenimo, gal ir dirbama daugiau, tačiau visai nebūtinai geriau.