Naujojoje režisieriaus Alvydo Šlepiko knygoje – „vilko vaikų“ liudijimai apie pokario metus
Trečiadienio vakarą Vilniuje aktorius ir režisierius Alvydas Šlepikas pristatė istorinį romaną „Mano vardas Marytė“. Su šiuo kūriniu autorius šią savaitę debiutuos ir Knygų mugėje.
Aktorius, režisierius, taip pat ir dramaturgas, Sidabrinės gervės apdovanojimą pelnęs, lietuviškųjų serialų tėvu vadinamas Alvydas Šlepikas yra dar ir Rašytojų sąjungos narys – jam nesvetima ne tik proza, bet ir poezija. Knyga „Mano vardas Marytė“, pasakojanti apie „vilko vaikus“ – pokario metais iš Karaliaučiaus srities į Lietuvą atklydusius ir čia prieglobščio ieškojusius našlaičius – jau ne pirmas A.Šlepiko literatūrinis kūrinys.
Atšvęsti knygos debiutą ir pasveikinti rašytoją į sostinėje įsikūrusią „Kulinarijos studiją“ atvyko gausus būrys jo bičiulių – Marijonas Mikutavičius, Saulius Balandis, Jogaila Morkūnas, Agnė Armoškaitė, Rolandas Skaisgirys ir kiti. Renginio svečiai aistringai diskutavo su A.Šlepiku apie naujausią jo kūrinį ir vaišinosi Gidono Šapiro-Bilo pagamintais skanėstais.
Stengiasi dėl taikos
Istorinis autoriaus romanas pasakoja apie pokario metais į Lietuvą atklydusią vokietaitę, prisiglaudusią pas lietuvius. Tikrais įvykiais paremto romano šaltiniais tapo gyvi „vilko vaikų“ pasakojimai, dokumentinė literatūra bei vokiški filmai. „Apie tuos vaikus, atklydusius pas mus ieškoti duonos ir tryškusius noru gyventi, iki šiol nebuvo parašyta daug – tai vos keli lietuvių ir vokiečių darbai“, – paklaustas, kodėl savo knygai parinko tokią tematiką, sakė autorius.
Anot A.Šlepiko, dabartinis pasaulis stebina savo agresija, todėl kiekvienas turėtų stengtis skiepyti gerumą. „Man atrodo, kad pasaulis dabar tarsi išprotėjo – sprogdinimai, kariniai konfliktai, žudymai. Baisu, o žmonija nesimoko iš savo klaidų. Kiekvienas žmogus turi ką nors padaryti dėl taikos ir siekti saugumo“, – sakė jis.
Prakalbęs apie auditoriją, kuriai skirtas kūrinys, A.Šlepikas tikino norįs, jog knygą skaitytų jauni žmonės. „Stengiausi, kad knygoje būtų daug siužeto. Ji skirta tiems, kurie mėgsta nuotykių literatūrą. Manau, ją galėtų skaityti jaunimas, kuris, deja, šiuo metu mieliau renkasi kompiuterį nei knygas. Galbūt jaunas žmogus, perskaitęs šią knygą, susimąstys, jog karas yra kažkas baisaus ir jame nėra jokių nugalėtojų. Nors kažkas, rodos, ir laimi, labiausiai nukenčia vaikai“, – svarstymais dalijosi knygos „Mano vardas Marytė“ autorius.
Knyga vietoj filmo
Vis dėlto parašyti knygą A.Šlepikas sumanė kiek vėliau, nei gimė pati temos idėja. Visų pirma jis apie „vilko vaikus“ rengėsi pastatyti filmą. „Pirmiausia su kolega Evaldu Ignatavičiumi rašėme scenarijų. Ėmus ieškoti žmonių, kurie galėtų papasakoti apie „vilko vaikus“, atsirado daug liudininkų, norinčių pasidalinti prisiminimais. Medžiagą rinkome ir Lietuvoje, ir Vokietijoje, tiesa, patys vokiečiai šia tema kalbėti nelinkę. Tik kiek vėliau nutariau, kad galėtų išeiti puiki knyga“, – atviravo jis. Visas knygos rašymo procesas užtruko bene dvejus metus.
Tačiau į knygos ekranizacijos idėją A.Šlepikas ranka nenumoja. „Galbūt pavyks šią knygą išleisti ir Vokietijoje. Tuomet galėtume ieškoti vokiečių prodiuserių, galinčių ir norinčių pastatyti filmą. Kartu su Rolandu Skaisgiriu svajojame apie knygos ekranizaciją, juolab, kad scenarijus jau parašytas“, – atviravo jis.
Ir nors plačiajai publikai A.Šlepikas geriau pažįstamas kaip populiarių serialų autorius, pats kūrėjas teigia, jog rimtai kūrybai lengvo pobūdžio muilo operos netrukdo. „Į serialus aš irgi žiūriu rimtai. Man tai – taikomasis menas. Suprantu tą žmogų, kuris grįžta namo po darbo, yra pavargęs ir nori per televiziją pažiūrėti lengvo siužeto serialą. Bet kokį savo darbą stengiuosi padaryti kokybiškai“, – tvirtino režisierius.